Dabar populiaru
Premjera
15min be reklamos
Publikuota: 2018 gegužės 8d. 08:00

Alisa Miniotaitė: Ieškau priežasčių, kodėl jaunimas turėtų likti Lietuvoje

Alisa Miniotaitė
Ramūno Blavaščiūno nuotr. / Alisa Miniotaitė
Lietuvoje mažai kalbame apie tautinį identitetą: koks jis, kokia jo raiška? Krepšinio šalis, žalios gamtos šalis – pirmos banalybės, kurias įvardintų daugelis.

Tautinis kostiumas – taip šiandien norima vaikams parodyti, ką reiškia būti lietuviu. Iš praeities iškyla Žemaitė, I.Simonaitytė, Maironis, S.Nėris. Vis ryškiau – kultūros šalis: Nekrošius, Koršunovas Gražinytė. Darbštumas, verslumas? Lietuviams labiausiai Europoje trūksta pinigų, nepriklausomai nuo to, kiek turime, esame godūs pinigams ir tai mus skatina spėriai suktis (prof. A.Ragauskas, 2018). Atrodo, neprapulsim, verslumas mūsų kraujyje.

O jei rimtai, lietuviškasis, tautinis identitetas – tai, visų pirma, kalba. XVI-ame amžiuje lietuviškai rašytas žodis prigijo. Šiandien turime savą, unikalią kalbą, leidžiančią formuoti savitą kultūrą, nuo buitinių iki mokslinių kalbos tradicijų.

Lietuvių kalba neatitolina mūsų nuo kitų kultūrų, ji leidžia mums išlaikyti lietuviškąjį identitetą. Todėl lietuvių tėvų sprendimas leisti vaikus Lietuvoje į mokyklas, kuriose viskas dėstoma užsienio kalba, kelia klausimų. Ar norima, kad vaikas taptų geresniu eksportiniu produktu užsienio rinkoms?

Antra tautinio bei pilietinio identiteto dedamoji – bendra istorinė patirtis, tautos istorija. Deja, įdomus, šiuolaikiškas istorijos dėstymas nėra Lietuvos mokyklos stiprioji pusė. Beveik visų valstybių istorijos vadovėliuose netiesiogiai skiriamas dėmesys ir tautiniam pasididžiavimui. O didžiuotis mums iš esmės sunku. Ypač nemokame vertinti mažų pergalių. Labiau patinka skųstis. Šiandien pasididžiavimas savo tauta ir valstybe apsiriboja džiaugsmu iškovojus krepšinyje (dabar jau ir plaukime) pergalę. Nuo niūrumo prie euforijos, ir vėl atgal į niūrumą.

Dabar neklausiu, kuo galime būti įdomūs kitiems, svarbiausia, kad būtume įdomūs patys sau. Identiteto reikšmė žmogui – milžiniška. Nuo jo priklauso psichinė sveikata, pasitikėjimas savimi. Būtinybė priklausyti bendruomenei – mūsų kraujyje, žmogus sociali būtybė. Tautinis identitetas kelia pasididžiavimo, meilės savo šaliai bei įsipareigojimo jausmus. Kodėl ne maža dalis lietuvių nesitapatina su savo tauta? Sunku pasakyti, kurioje grandyje įvyksta atotrūkis: šeimoje, mokykloje ar vėliau – žvalgantis į apčiuopiamai geresnį gyvenimą Vakarų valstybėse ir ten tiesiog pasiliekant.

Galbūt jaunas žmogus, matydamas piktdžiugišką susipriešinimą spaudoje, pašaipas socialiniuose tinkluose, žiūrėdamas serialus apie gerą, sotų, įdomų gyvenimą, nebenori likti Lietuvoje. Čia trūksta džiugesio, o žmogus gimė būti laimingas ir džiaugtis. Ne kentėti.

Kiek džiaugsmo mūsų vaikas sutinka darželyje, mokykloje? Džiaugsmo ir geros savijautos šaltinis – tai pagarbūs santykiai, kuriuose ir aš, vaikas, esu gerbiamas, sudarytos teisingos sąlygos kūrybiškumui, savęs realizavimui, laimingi, save išpildę mokytojai. Tokių yra maža.

Kalbu su jaunimu, studijuojančiu svetur, kodėl nusprendė išvykti. „Vakarų Europoje ir JAV universitetai yra kitokie, kitoks mokymo būdas“. „Jei nenori gyventi su tėvais, Lietuvoje sunku, nes nepadeda valstybė. Jei nori gyventi savarankiškai, dirbti ir mokytis praktiškai neįmanoma.“ „Lietuva nesuteikia jaunimui tiek daug, kiek galėtum gauti užsienyje.“ „Ten kitokia atmosfera, kitokia aplinka. Lietuvoje nėra tiek galimybių išreikšti save. Ten gali būti bet kuo, o čia dominuoja „ką kiti pasakys“. Lietuva negali duoti to, ko reikia šiandien.

Tų pačių jaunų išvykusių žmonių klausiu, kokios, jų manymu svarbiausios lietuvių vertybės. Atsakymas – laisvė, kova dėl geresnės ateities, bendra tautinė istorija ir kultūra. „Lietuviai – stiprūs ir ištvermingi, santūrus, svetingi (ak, tikrai, juk tai mūsų vizitinė kortelė) ir turi gerą humoro jausmą.“

Aišku, kad Lietuva gali būti jaunimui patraukli valstybė. Svarbiausia – galimybės saviraiškai. Jos pasiekiamos ne ribojimais, apie kuriuos dabar girdime dažniau, o verslumo ir kultūros skatinimu (iš ko gimsta įdomių darbų įvairovė), galimybėmis įsigyti būstą (ne tik regionuose, kaip mano valdantieji) ir, be abejo, pažangia švietimo sistema. Kiek kviestinių, tarptautiniu mastu pripažintų, dėstytojų atvyksta į Lietuvą dalinis žiniomis ir praktikomis su mūsų studentais?

Greta Niujorko, Londono ir Barselonos – mes it Darbėnai greta Vilniaus. Beje, nukeliaukite į šią gyvenvietę ir pažiūrėkite kaip tik vietos bendruomenės pastangomis yra kuriama gerovė, puoselėjamos miestelio tradicijos. Gali būti, kad po megapolio norėsite grįžti į tokį miestelį kaip viščiukas į kiaušinį, iš kurio išsirito.

Panaši paralelė egzistuoja į verslo pasaulyje. Jauni darbuotojai trokšta dirbti didelėse pasaulinėse organizacijose, kuriose atsiveria didelės tobulėjimo, karjeros galimybės, vyrauja tarptautiškumas, kultūrų įvairovė. O ilgainiui, maždaug nuo 35-erių, pradeda galvoti apie nedideles organizacijas, taip vadinamus „boutique‘us“, kuriuose nesi vienas iš daugelio, kuriuose esi svarbus – prisidedi prie pokyčio, dominuoja glaudūs tarpasmeniniai santykiai („esame kaip šeima“).

Lietuviai keliautojų tauta. Galbūt išmaišę pasaulį, po daugelio metų grįšime į savo darbėnus, prie savo identiteto šaknų. Kam trobelė, kam butas Žirmūnuose rodysis brangiau už viską – čia mano šaknys, mano savastis, čia prisėdęs ant savo kiemo suolelio galiu ramiai ir numirti.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

07:09
07:38
00:50

Esports namai

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie 15min