Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gegužės 28d. 16:00

Alisa Miniotaitė: Kodėl dalis lietuvių nenori kurti pokytį Lietuvoje?

Alisa Miniotaitė LOGOUT. Konferencijos LOGIN uždarymo šventė. Švenčia pranešėjai ir dalyviai. Temsta, scenoje groja grupė „The Station“. Su manimi kolegos ir keletas svečių iš užsienio – trumpam sugrįžusių emigrantų. Nerūpestingus pokalbius apie šį bei tą laikas nuo laiko keičia darbinės temos – apie verslo iššūkius. Tuomet broliai ir seserys iš Didžiosios Britanijos nutyla.

Stebiu pokalbį ir žvelgiu čia į kairę, čia į dešinę – matau, kaip mes jau skiriamės. Lietuvoje įnirtingai kuriame, o ten jau tiek daug sukurta – atvažiuoji ir turi. „Gyvenimo jau pusę išnaudojom...“ – atsklinda nuo senos. Pagalvoju, kai išvažiuoji, atimi iš savęs galimybę kurti pokytį.

Bet koks veiksmas Lietuvoje jau yra pokytis. Čia kiekvienas labiau pasistengęs gali tapti konferencijos pranešėju. Prieš metus įkūrei muzikos grupę? Tu jau scenoje, esi matomas. Pastatei namą, pasodinai medį – jau papuošei Lietuvą, padarei ją gražesnę. Įsteigei verslą – kuri svarbias darbo vietas, prisidedi prie Lietuvos BVP. Čia gali sukurti pokytį vaikų apsaugos srityje ir dar tiek daug gali išspręsti bei padaryti Lietuvos labui. Mažas darbas tampa svarbus mažoje Lietuvoje. Taip, gal ne visuomet tinkamai įvertintas, bet vis viena – mažas akmenukas į Lietuvos pilį.

Mažas darbas tampa svarbus mažoje Lietuvoje. Taip, gal ne visuomet tinkamai įvertintas, bet vis viena – mažas akmenukas į Lietuvos pilį.

Įpročius turi ne tik žmonės, bet ir organizacijos bei visuomenės. Įpročiai formuojasi smegenyse, iš įgytos patirties. Apie 50 procentų veiklos darome iš susiformavusio įpročio, automatiškai, nesusimąstydami.

Tą patį vakarą svarstau apie mūsų visuomenės įpročius. Bandykime įvardinti kartu. Tikrai turime galingą įprotį įžvelgti bloga ir teikti neigiamą grįžtamąjį ryšį. Kažkas suorganizavo renginį. Apie pastangas pamirštame, „maistas buvo nelabai geras“. Turime kitą panašų įprotį – susireikšminimą, neleidžiantį mums susitarti, priimti sprendimų ir imtis darbų. Praėjusią savaitę girdėjau, kad Lukiškių aikštės rekonstrukcija pristabdyta, nes kažkas užprotestavo dėl paminklo. Tikiuosi, tai nėra tiesa ir dviejų dešimtmečių projektas virs realybe. Žinoma, turime ir gerų įpročių – esame darbštūs, esame vaišingi ir nuoširdžiai rūpinamės svečiais.

Ar emigracija – tai jau Lietuvos įprotis? Įprotis neprisiimti atsakomybės už savo šalį, o važiuoti kitur?

Sociologai ir psichologai tyrė, kas lemia pokyčius visuomenėje, kitaip tariant, ko reikia, kad visuomenėje būtų sukurti nauji galingi įpročiai. Taigi, tam reikalingi trys dalykai. Pirmas ir pats svarbiausias – stiprūs ryšiai tarp draugų ir pažįstamų. Kuriant didesnį pokytį šie ryšiai padeda sujungti skirtingas visuomenės grupes (visuomenės grupės – antrasis veiksnys). Galiausiai stiprių lyderių dėka sukuriama erdvė naujam identitetui ir naujiems įpročiams visuomenėje.

Puikus to pavyzdys – Sąjūdis, prasidėjęs nuo diskusijų Lietuvos mokslo akademikų pasaulyje. Daugelis prisimena tuos laikus, kai vieni pas kitus eidavome į svečius, dažnai net ir nepranešę. Mokslininkai, menininkai ir kiti vakarodavo kartu susėdę aplink nedidelį stalelį, ant kurio būdavo papjaustyta šiek tiek užkandžių, vyno. Virė jaukios diskusijos, buvo gvildendami įvairūs, politiniai, istorijos ir filosofijos klausimai. Daugelis judėjimų pasaulyje išsivystė būtent iš tokių tvarių draugų bei pažįstamų ratelių. Pamažu skleidžiama žinia apie laisvą Lietuvą sujungė ir kitas visuomenės grupes, iškilo lyderiai.

Pažvelkime į šių dienų Lietuvą. Matyti didelis susiskaldymas ir mažai stiprių bendruomenių.

Kuo žmogus mums yra tolimesnis, tuo mažiau empatijos centras veikia. Būnant bendruomenės nariu, „mums ne vis vien“.

1964 m. JAV studentai, dauguma baltieji, iš Harvardo, Yale'io ir kitų universitetų dalyvavo projekte „Misisipės vasara“, dar kitaip pavadintame „Laivės vasara“. Projekto tikslas – padėti juodaodžiams JAV gyventojams registruotis piliečiais, turinčiais teisę balsuoti. Netrukus spaudoje pasirodė daugybė pranešimų, kad projekto dalyvių gyvybei gresia pavojus. Dalis studentų atsisakė dalyvauti projekte. Mokslininkai ėmėsi tyrimo, kas lėmė, kad vieni važiavo, kiti ne.

Pradėjus gilintis, paaiškėjo, kad vienų dalyvių motyvacija buvo orientuota į save („įdomu, noriu pasitikrinti“), antrųjų – į kitą („prisidėti prie demokratijos, padėti juodaodžiams“). Spėjimas, kad važiavo altruistai nepasitvirtino: važiavusių į Misisipės valstiją ir vienų, ir kitų buvo po lygiai. Įtakos sprendimui neturėjo ir šeimyninė bei turtinė padėtis. Lemiamas veiksnys buvo narystė bendruomenėse. Tie, kurie priklausė bendruomenėms, draugijoms, nepakeitė savo sprendimo ir dalyvavo projekte.

Mūsų smegenyse yra empatijos centras – kitaip tariant, smegenų dalis, atsakinga už kito supratimą ir pajautimą. Ji ypač aktyvi, kai mes palaikome santykius, ryšius. Kuo žmogus mums yra tolimesnis, tuo mažiau empatijos centras veikia. Būnant bendruomenės nariu, „mums ne vis vien“.

Prieš akis iškyla Lietuvos mažų miestelių bendruomenės. Pajungtu šilumą ir pagarbą. Tai tie maži židiniai, kurie rūpindamiesi savo gimtuoju kraštu, prisideda prie to, kad gyvuotume. Prisimenu bendraminčių draugijas, profesines, mokyklos, darželių bendruomenes. Kyla noras būti aktyvesne jų nare.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:30
01:16
01:39

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min