Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Jakučiūnas: Ar kompiuterinis žaidimas prilygsta Jameso Joyce'o „Ulisui“?

Šaltinis: 15min
0
A A

Lankydamasis tarptautinėje meno mugėje atsitiktinai atkreipiau dėmesį, kiek daug žmonių nenuilstamai fotografavo meno darbus.

Uoliai spaudydami savo skaitmeninių prietaisų užraktus, jie, – čia neskaičiuoju profesionalių fotografų ir pačių dailininkų, – liejo prakaitą, kad abstraktus, svetimas, gali būti – ir atgrasus menas skaitmeniniuose taškuose pavirstų tikrovišku, suprantamu, akivaizdžiu tos akimirkos ir jų kūrybiškumo liudytoju – būtent jų kūrybiškumo, ne to, kuris lėmė priešais jų akis atsiveriančio meno atsiradimą.

Akims karštligiškai susmigus į skaitmeninius ekranėlius, žmonių veidus nutvieksdavo AIŠKUMAS – sunku buvo atsikratyti iliuzijos, kad įvertinę savo fotografijos kokybę – ryškį, kontrastus, šešėlių žaismą ir t. t. – jie pagal tai spręsdavo apie meno kokybę, tarsi anas, iki spragtelint užraktui, būtų buvęs bedvasis niekis, kurį jie, meno mėgėjai, suvaldė ar net sukūrė iš naujo, spragtelėdami vienu sykiu suteikę jam meniškumą, formą, vertę – ir, žinoma (nors tai paradoksas), pageidaujamą tikroviškumą.

Tai, aišku, iš pradžių glumino. Vėliau supratau, kad fotoaparatas arba mobilusis telefonas su įjungta fotografavimo funkcija parodos lankytojams, – nors jie patys kažin ar tai suvokė, – buvo reikšmingas įrankis, padedantis kautis su kiekviename žingsnyje užklumpančiu nuovargiu, o ir su nuojauta, kad vienintelis būdas susidomėti aplinka – patiems ją pakeisti, – t. y. regėti ne meną, menininko sukurtą reikšti kažką, kas niekada aiškiai nepaliudys ir neįrodys, kaip uoliai jie stengėsi kovoti su kasdienybe ir rutina, bet patiems sekti banalią ir prėską (nors čia visai nebūtinai) skaitmeninę istoriją apie tai, ką jie, kultūringi žmonės, veikė, sakykim, birželio X dienos vakarą.

Galima sakyt, jis, – technikos žaisliukas, – atliko  reikšmingą tarpininko vaidmenį ne tik tarp vadinamojo „meno mėgėjo“ ir meno, kuris, jį fotografuojant masiniame renginyje, turėjo šansų jų akyse įgauti patrauklumo ir sąlyginės vertės, bet apskritai tarp žmogaus ir tikrovės, suteikdamas pastarajai asmeniškesnį, artimesnį turinį, – paversdamas ją pačią menu, oponuojančiu  kuratorių ir kritikų primetamam meno aiškinimui.

Be abejo, turėtume į šį reiškinį žvelgti plačiau. Neapleidžia iliuzija, kad be atvangos „ieškant savo žiūros kampo“ (t. y. toli gražu ne tik fotografuojant) kelionėse, gatvėse, pobūviuose, intuityviai siekiama dar daugiau, negu tik priartinti prie savęs aplinką, – galimas daiktas, tai ir poreikis, kiekvieną akimirką patiems atliekant kūrimo ritualą, vidujai desakralizuoti, deelitizuoti profesionalųjį meną, kuriam tariamai nereikia sugebėjimų nei įkvėpimo, ir, ekranėlyje ar tiesiog galvoje susikūrus tikroviškesnę tikrovę – tikresnį meną, piktdžiugiškai taurėti jame.

Begalinis tikrovės, tikroviškumo ilgesys puikiai atsispindi ir literatūros skaitytojų įpročiuose, juolab kad čia esama dar geresnių indikatorių nei fotoaparatas. Metai iš metų mažėjantis dėmesys fikcijos literatūrai užvertė knygynus memuaristikos, eseistikos, kelionių, psichologijos, sveikatinimosi, seksualumo ir kt. tekstais, – t. y. tekstais, kurių lyginti tarpusavyje gal nelabai išeitų, jei ne faktas, kad jų visų populiarumą taip pat iš esmės nulėmė iliuzinio tikroviškumo, kurį nesunkiai galima suasmeninti ir privatizuoti, poreikis, ir neįsisąmoninta iliuzija, kad kiekviena „tikra“ autobiografija, o gal net ir kiekvienas kompiuterinis žaidimas, kuriame pats gali valdyti herojų  – tikresnė (vadinasi – ir vertingesnė) už meną.

Ar tai yra pretekstas skambinti pavojaus varpais, kaip daryti mus ragina kai kurie apokalipsės šaukliai? Galbūt, tačiau prieš pradėdami nerimauti, turėtume sau atsakyti į klausimą: ar esame tikri rasiantys argumentų pagrįsti, kad šiuo būdu (t.y. kai meno, o ir kitų dalykų naudą ir vertę selektyviai, atsižvelgdamas į tai, kas jam malonu, nustatinės ar net kurs pats vartotojas) lavėjimo procesas vyksta vangiau, negu taikant kanoninę lavinimosi schemą, grįstą autoritetais ir profesionalumu?

Turime pripažinti – argumentų nėra, ir ne tik todėl, kad profesionalumas, kurį tarsi turėtume ginti, net ir apaugintas galybe kriterijų, visuomet išliko iliuzinis ir neapčiuopiamas. Jų nėra, nes galėtume remtis vien stereotipu, esą menas (profesionalus menas) lavina ir ugdo, o buitinis kūrybiškumas gali tik džiuginti. Štai kodėl klausimą, ar kartais paprastas kompiuterinis žaidimas ugdant asmenybę nėra tiek pat svarbus kaip ir, sakykim, J.Joyce'o „Ulisas“, kol kas verta palikti neatsakytą. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min