Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 23d. 12:11

Andrius Jakučiūnas: Širinskienės Lietuva

Andrius Jakučiūnas Išrinktajam prezidentui per inauguraciją pareiškus, kad Lietuva turi būti viena, kilo minčių apie tai, kas iš tikrųjų norėta pasakyti. Ar tai – kalbos klišė (ką čia slėpt: šnekas apie skirčių naikinimą ir vienijimą mėgsta ir jomis dangstosi daugelis politikų), ar pažadas, kad turėsime kitokią, nuo ankstesniųjų besiskiriančią, po jo gera valia ir vardu susivienysiančią – Nausėdos Lietuvą?

Iki šiol visokių tų Lietuvų būta. Buvo kunigaikščių Lietuva. Buvo kryžių ir rūpintojėlių Lietuva. Buvo valstybininkų Lietuva, buvo prie-ruso-buvo-geriau Lietuva; netgi – tam tikra prasme, kaip bendresnis mentaliteto ir lūkesčių konglomeratas – buvo myžčiojimo į batą Lietuva. Visko buvo.

Seniai seniai praūžė tokia Smetonos Lietuva – turbūt vienintelė iš Lietuvų, visiškai susisaisčiusi su savo lyderio pavarde. Tai Lietuva, kurios ydos ištirpo laike. Ji – ne idealas, bet pamatinė struktūra, kurioje paties Smetonos tarsi jau ir nebėra – tai močiučių jaunystės laimė, tai sentimentalios senos fotografijos, tai aruodas propagandiniams darbeliams. Lietuva, virš kurios kaip ventiliatorius nenuilstamai dūzgia „Lituanicos“ motoras, į Kauno halės grindis bumbsi krepšinio kamuolys, Smetona visiems laikams sustingęs šuolyje viršum Lieponos upelio. Girgžda vėjo judinami plačiai okupantams atverti simboliniai vartai.

Buvo (o gal ir dabar kur nors po šluota tebetūno) tokia Brazausko Lietuva, pasižymėjusi stagnaciniu apipelijimu, – Lietuva, metodiškai, žingsnis po žingsnio nepasinaudojusi savo augimo potencialu, likusi su pezalais apie kažin ko vijimąsi, siekimą. Užklimpusi „ir tada dirbome Lietuvai“ diskurse, korumpuota, neveiklumą ir cinizmą dangstanti Marcinkevičiaus posmais. Dar neeuropietiška, bet jau ir ne „kryžių bei rūpintojėlių Lietuva“ – veikiau „Achemos“ ir „Williams“, viešbučio „Draugystė“, pirtelių ir medžioklius aptarnaujančių stirnaičių Lietuva, Vilniaus centre pasistačiusi renesansinius rūmus.

Vėliau paaiškėjo, kad atsistoti šalia Lietuvos, sutapti su Lietuva yra sunku – nė vienas politinis lyderis po Brazausko tobulai nepersiliejo su Lietuvos idėja, netapo (ir, tiesą sakant, net nebandė tapti) jos avataru.

Vėliau paaiškėjo, kad atsistoti šalia Lietuvos, sutapti su Lietuva yra sunku – nė vienas politinis lyderis po Brazausko tobulai nepersiliejo su Lietuvos idėja, netapo (ir, tiesą sakant, net nebandė tapti) jos avataru. Nebuvo Adamkaus Lietuvos. Nebuvo Grybauskaitės Lietuvos – buvo tik įspūdingi reitingai ir Šarūno Saukos paveikslas prezidentūroje. Ką jau kalbėti apie Pakso Lietuvą – iš tikrųjų visai ne Lietuvą, o veidrodį, kuris nieko neatspindėjo, kuris, kaip vėliau pasirodys, apskritai buvo sulaužytas, ir išvis tai buvo ne veidrodis, bet priesaika.

Nebus Karbauskio Lietuvos. Ji – pernelyg atitrūkusi nuo realybės, pilna haliucinacijų ir nerealistiškų personažų, jos kelias – netvarus, neaiškus kaip ant lengvai gautų eurų į ateitį besidriekiantis kokaino takelis; rodos, dar žingsnis, ir į kautynes dėl postų įsijungs gyvūnai bei dvasios, prabils Naisių skobiniai. Karbauskio Lietuva neįmanoma nei pagal politinės daugumos, nūnai jau byrančios, perspektyvas, nei simboliniu lygmeniu. Juk Karbauskis šiandien, iki rinkimų likus maždaug metams – jau praeitis, o tam, kas pažymėtas, susitepęs praeitimi, kelias prie Lietuvos archetipo – užkirstas.

Taigi į klausimą, ar bus Nausėdos Lietuva, atsakyti keblu, o ir ankstoka. Gal tai bus, pavyzdžiui, Povilo Mačiulio, buvusio Matijošaičio administracijos darbuotojo, tol straksėjusio iš pareigų į pareigas, mainiusio pažiūras ir partijas, kol pasiekė, ką norėjęs, Lietuva? O gal, neduokdie, Lietuva bendrinio hipsterio, taip apsukusio galvą Gabrieliui Landsbergiui, kad šis nusprendė feizbukinę patyčių kultūrėlę paversti savo partijos politinės komunikacijos ašimi (ir – greičiausiai – savo politinės savižudybės, kuri anksčiau ar vėliau jį ištiks, įnagiu)?

Palauksim, mes kantrūs. Juo labiau kad ta Lietuva, kurią ir šiandien regime, pažvelgę pro langą arba į kompiuterio (ar ypač televizoriaus) ekraną, gerokai primena vieną politinį personažą, ir visai galėtų būti pavadinta jo pavarde.

Įkvėpkite oro. (Ir ne, tai ne Veryga.) Įsikabinkite į stalo kraštą arba šiaip kokį stulpą.

Taip, jūs mąstote teisingai – tai ji. Pilka pelytė, vertybinę prostituciją ir su begaliniu konformizmu susigiminiavusį cinizmą per kelis „valstiečių“ valdymo metus sugebėjusi paversti politinio ir visuomeninio gyvenimo norma, nė kiek nesikertančia su „moraliniais“ principais. Klusniai įsakymus vykdantis robotas, prastūminėjantis paralelinėje realybėje gimusius įstatymų projektus ir skelbiantis teisines bei „vertybines“ haliucinacijas – be paliovos manipuliuojantis qui pro quo principu ir ad hominem retorika ir, deja, nuolat regimas turėjusioje būti garbinga vietoje – LR Seimo tribūnoje.

Ponia Širinskienė, LRS Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė, tikrasis ir įstabusis lietuviškosios demokratijos veidas, XXI amžiaus europietė, pakrikusių ir šurmuliuojančių „valstiečių“ politinio sutenerio padėjėja ir „mama“. O nuo anos savaitės – ir fiktyvaus aukojimosi „vardan bendro gėrio“ kanoninis pavyzdys, praktiškai iliustruojantis archetipą, todėl ne juokingas, o keliantis pagarbų siaubą, mat sudaro įspūdį, kad tai jau nebe žmonių, bet dievų reikalai?

Nėra Lietuvos viešojoje erdvėje asmens, tiksliau savimi parodančio tiek viešojo gyvenimo trūkumus, tiek politikos dviveidystę ir valstybės raidos problemas, tiek problemas, susijusias su klaidingai suvokiama tradicija bei „vertybėmis“. Širinskienės Lietuva nėra siekiamybė, nėra idėja – ji yra tokia, kokia yra: nepasipudravusi, neapkaišiusi ydų dorybėmis, atvirai savanaudiška, tyrai palaižūniška, niekinga, gliti.

Tai išdavikų ir kėgėbistų, funkcionierių ir komjaunuolių, gariūninių banditėlių ir sutenerių, prasisiekėlių, konformistų ir mokesčių vengėjų Lietuva, dėl kurios nereikia atlikti žygio į ateitį – svarbiausia „žiūrėti realaus gyvenimo“. Ji yra inercija, ji yra patogumas čia ir dabar bet kokia kaina, ji yra sugebėjimas kaip užtarnautus nuopelnus pristatyti savo niekingumą.

Žinoma, niekada niekas nepasakys balsu žodžių junginio „Širinskienės Lietuva“, nes paskui reikėtų skubiai valytis burną, o plaukai nepadoriai pasistotų ant galvos plastikinių rūtų vainikėliu. Sakyti „Širinskienės Lietuva“ – tai jaukti nusistovėjusią pasaulio tvarką, tai kviesti demonus, tai maišyti degtinę su alumi, o paskui dar užgerti visa tai kreminiu likeriu. Nes ir durnam aišku: kad ir kokį didelį cinizmą atstovautų ponia Širinskienė, ji yra ir visada bus per menka apraizgyti Lietuvos idėją – netgi lingvistiniu lygmeniu. Lietuva liks Lietuva, o Širinskienė – bus panaudota ir išmesta kaip, pavyzdžiui, analogiškas paslaugas Uspaskichui ankstesniame Seime teikusi Graužinienė.

Vis dėlto Širinskienė yra neblogas mūsų visos šalies galimybių paveikslas, gaublys to pasaulio, kuris, mūsų žiniomis, turėtų būti pasibaigęs, bet kažkodėl vis dar keistai iškraipo dabarties laiką ir geografiją.

Vis dėlto Širinskienė yra neblogas mūsų visos šalies galimybių paveikslas, gaublys to pasaulio, kuris, mūsų žiniomis, turėtų būti pasibaigęs, bet kažkodėl vis dar keistai iškraipo dabarties laiką ir geografiją – ir šiuo požiūriu utopinė, neįmanoma, balsu neištariama „Širinskienės Lietuva“ egzistuoja. Ji yra mūsų (politinio) bendravimo papročiuose, viešojoje komunikacijoje, sprendimuose, darbo etikoje, požiūryje į švietimą, kultūroje ir t.t.

Tai mūsų draudimų kultūra (toli gražu ne tik paklaikusių „valstiečių“ įvesti prekybos alkoholiu ribojimai – mažiausiai kuo dėti), savicenzūra. Kad pastatytume naują rūmą vidiniam okupantui, trypiame savo atmintį, neryškiomis, kartais net neįžiūrimomis stengiamės padaryt arba išvis triname laisvės ribas. Kvestionuojame galimybę veikti anapus kitados – dar sename pasaulyje, senojoje geografijoje – nubrėžtų raudonų linijų.

Tai interesų, susitarimų, karjeros viršenybė prieš idėjas – netgi prieš tas, kuriomis galimai patys tikime. Argi Širinskienė, formaliai perėjusi į subyrėjusią „tvarkiečių“ frakciją, kad ši būtų išsaugota vardan būsimos koalicijos, ir taip paneigusi bet kokį idėjinį politikos pamatą, pasielgė ne taip pat, kaip dažnai įvairiose aplinkybėse elgiasi dažnas iš mūsų – tik drąsiau, atviriau, ciniškiau? (Ir ar tai – ne įrodymas, kad Brazausko Lietuva nuo Širinskienės Lietuvos skiriasi tik tuo, kad viena jų cinizmą maskavo kolūkietišku racionalumu, o kita – apsigobusi dievotumu bei „vertybėmis“?)

Tai metai iš metų neišsprendžiami kultūros ir švietimo klausimai; pirmi – kaip valdžios požiūriu antraeiliai, kiti – kaip pernelyg painūs ir keliantys interesų konfliktą. Tai absoliutus tendencingumas, sugebėjimas meluoti tiesiai į akis – bendradarbiams, bendrapiliečiams, artimiesiems, rinkėjams. Tai romus, iš pažiūros taikingas, visiškai atsidavęs, pareigingas, darbštus konformizmas.

Šalia viso to – veidmainystė, tyčiojimasis iš oponentų ir jų niekinimas, nebūtų kalčių ieškojimas, chimerų vaikymasis, ką mielai daro tiek valdantieji, tiek opozicija, tiek konservatoriškai-liberalus feizbukunis jaunimas, pats nejučia tampąs savotišku politinės prostitucijos ir selektyvių vertybių išpažinimo pavyzdžiu, ir automatiškai – tam tikru Širinskienės matmeniu, jos veikimo principų gyvastingumo Lietuvos politikoje ir gyvenime įrodymu.

Ką pasakyti apie konservatorių partijos sudarytą savotišką proskripcijų sąrašą, kuriame – su partijos nuomone apie kandidatą į prezidentus nesutampančią poziciją viešai reiškę nariai? Ar neprimena geriausių Širinskienės ir „valstiečių“ politinių tradicijų, kurių provaizdis – Stalino liaudies priešų sąrašai?

Ar ne Širinskienės vertybinius egzoskeletus dėvėjo kandidatai į Vilniaus merus – senstelėjęs „Rubikono“ jaunuolis su žvitresniu buvusiu kišeninės „MG Baltic“ partijos pirmininku, didžiausiu sostinės pažaduku, dabar – šaltibarščių laisvės partijos steigėju? Ar ne panašaus į Širinskienės cinizmo dvasia plevena palei bandymus jaunimui parodyti, kad politika – tik kova prieš bandymus uždrausti naktinį tūsą ir už marichuanos legalizavimą, ir – nieko daugiau?

Todėl galima tvirtai pasakyti: kol bus gyvas šitas niaurus Lietuvos pavidalas, kol egzistuos neįvardintoji, neįvertintoji, neišaukštintoji Širinskienės Lietuva, jokios kitos Lietuvos nebus.

Šioje Lietuvoje negalima, neįmanoma, net nereikia nieko keisti. Šita Lietuva yra šnekos apie vertybes, kurias reikia mylėti nepamačius ir nepalytėjus, nes išgananti versmė yra pats jų mylėjimas arba kalbėjimas apie meilę, o gyvenimas yra gyvenimas – jame būna visko.

Todėl galima tvirtai pasakyti: kol bus gyvas šitas niaurus Lietuvos pavidalas, kol egzistuos neįvardintoji, neįvertintoji, neišaukštintoji Širinskienės Lietuva, jokios kitos Lietuvos nebus. Neturės galios nei legitimumo vasario šešioliktosios Lietuva, kovo vienuoliktosios Lietuva, bus veltui kentėjusi birželio keturioliktosios Lietuva.

O tai, ką iš tikrųjų savo inauguracijos kalboje norėjo pasakyti naujasis prezidentas, sužinosime jau netrukus. Jei apie naujos (vienos) Lietuvos kūrybą Nausėda kalbėjo veidmainiškai, arba tiesiog aklai skaitydamas jam parašytą tekstą, tada labai didelė tikimybė, kad jis liks su Širinskienės Lietuva, įsilies į ją, taps jos dalimi. Jei nuoširdžiai – tada pirmas darbas turės būti ne naujos Lietuvos statymas, bet griovimas senos, nebetinkamos būti šiuolaikiniam laisvam žmogui. Ir lengva tikrai nebus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:46
01:42
00:37

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min