seAtėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus“. (Iš Evangeljos pagal Morkų 1, 29-39)
Apie tarnavimą ir gundymą
Jau vien uošvės paminėjimas primena daugybę (pusiau)tragiškų istorijų, papasakotų nelaimingų marčių, o paskui perpasakotų liežuvautojų (kai kas net iki dabar kikena išgirdę kalambūrą: žinai, kodėl Petras išsigynė Jėzaus? Kad uošvę pagydė!!! Cha cha cha).
Senovėje taip nebuvo. Pasaulinė literatūra pilna kitokių istorijų. Biblija taip pat. Prisiminkime meilės sklidinus santykius tarp Rutos, svetimtautės marčios ir jos uošvės žydės Naomės...
Petro uošvės pagydymo istoriją privalu matyti be išankstinių nuostatų. Ypač stengiantis suvokti visą įvykio reikšmę.
Morkus šį įvykį pristato keistokai. Jėzui pasakojama apie moters ligą. Bet Jėzus tyli. Tada prieina, paima už rankos, pakelia. Pagijimui gana jo artumo. O ji, iš karto, skuba patarauti jam ir jo draugams.
Ar lengva pastebėti ryšį tarp pagydymo ir tarnavimo? Paprasčiau sakant, ji taip pasveiko, taip greit atgavo jėgas, kad nuskubėjo triūstis virtuvėje. Tačiau, atrodo, čia bus kai kas daugiau.
Morkus nori papasakoti ne vien apie Petro uošvę, bet ir apie kiekvieną iš mūsų.
Morkus nori papasakoti ne vien apie Petro uošvę, bet ir apie kiekvieną iš mūsų. Kad esame Jėzaus perkeisti, pagydyti, išgydyti, matosi mūsų gebėjime tarnauti. Jėzaus mokinių autentiškumas atpažįstamas iš mūsų pasirinkimo, perkeičiančio gyvenimą. Taip kaip pasirinko Jėzus: „Žmogaus sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28).
Atrodo, kad mūsiškis krikščioniškasis ugdymas per daug koncentruojasi į smegenis ir per mažai į rankas, kojas ir širdį. Tačiau tikras, autentiškas krikščioniškumas apima viską. Privalo apimti.
Mūsų apmąstomame tekste mokoma ne vien apie tarnystę. Ir apie gundymą. Pirmąjį Gavėnios sekmadienį kasmet skaitome vis kitą Evangeliją apie Jėzaus gyndymus. Morkus, skirtingai nei kiti evangelistai, papasakos ne apie tris gundymus, išgyventus Jėzaus pabaigus keturiasdešimties dienų ir naktų pasninką. Apie vieną gungymų pasakoja čia. Gundymas, kaip dera gundymui, subtilus: „Visi tavęs ieško!“
Amžinas gundymas populiarumu, sėkme, pritarimu. Ar Mesijas pajėgs atsilaikyti? O gal jis pasinaudos tuo savo mokymui apie Dangaus karalystę, apie naują pasaulį? Ar stebuklais Jėzus siekia pasigėrėjimo šūksnių, nustebusiųjų ovacijų, sekėjų minių?
Na ne. Nieko panašaus. Stebuklai iš esmės yra ženklai. Meilės, gerumo, užuojautos, gailestingumo ženklai. Ženklas yra svarbu, bet tai - ne viskas. Todėl Jėzus atsisako patikti miniai, trokštančiai stebuklų (stebuklų ir tiek). O reikia Žodžio. Reikia nunešti Žodį. Žodį, kuris skelbia gerą naujieną ir reikalauja atsivertimo.
Savo tarnystės Mesijas nesieja su apklausų duomenimis patvirtintu populiarumu ir visuotiniu pritarimu.
Savo tarnystės Mesijas nesieja su apklausų duomenimis patvirtintu populiarumu ir visuotiniu pritarimu. Su kai kuo labiau patikimu. Su Tėvo valios vykdymu. Todėl jam reikia melstis. Netgi pagrobiant iš miego tą laiką, kuris leidžia pasinerti į tokią bendrystę, kurios būtina nuolat trokšti ir ieškoti.
