Dabar populiaru
Tiesiogiai
Publikuota 2022 01 02, 10:07

Artūras Kazlauskas. Sekmadienio Evangelija. Būkime naujumo žmonėmis

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
Kun. Artūras Kazlauskas
Kun. Artūras Kazlauskas / Asm. arch.

Šviesa spindi tamsoje,
ir tamsa jos neužgožė.
Buvo Dievo siųstas žmogus,
vardu Jonas.
Jis atėjo kaip liudytojas,
kad paliudytų šviesą
ir kad visi per jį įtikėtų.

Jis pats nebuvo šviesa,
bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa,
kuri apšviečia kiekvieną žmogų,
ir ji atėjo į šį pasaulį.
Jis buvo pasaulyje,
ir pasaulis per jį atsiradęs,
bet pasaulis jo nepažino.

Pas savuosius atėjo,
o savieji jo nepriėmė.
Visiems, kurie jį priėmė,
jis davė galią tapti Dievo vaikais –
tiems, kurie tiki jo vardą,
kurie ne iš kraujo
ir ne iš kūno norų
ir ne iš vyro norų,
bet iš Dievo užgimę.
Tas Žodis tapo kūnu
ir gyveno tarp mūsų;
mes regėjome jo šlovę –
šlovę Tėvo viengimio Sūnaus,
pilno malonės ir tiesos.

Jonas apie jį liudija ir šaukia:
„Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau;
tas, kuris paskui mane ateis,
pirmiau už mane yra buvęs,
nes jis už mane pirmesnis“.

Tikrai, iš jo pilnatvės
visi mes esame gavę
malonę po malonės.
Kaip Įstatymas duotas per Mozę,
taip tiesa ir malonė
atėjo per Jėzų Kristų.

Dievo niekas niekada nėra matęs,
tiktai viengimis Sūnus – Dievas,
Tėvo prieglobstyje esantis,
mums jį atskleidė.

(Iš Evangelijos pagal Joną 1, 1-18)

Nauji metai ir naujumas

Negirdėtas, neapsakytas, neįsivazduotas tapo realybe. Dievo žodis, tas pats Žodis, tvėręs dangų ir žemę, į sandoros gyvenimą kvietęs patriarchus, žadinęs pranašų sąžines, tapo žmogumi. Iš raumenų ir kaulų.

Būtent tai yra įsikūnijimas. Per didelis, kad iki galo perprastum. Per gražus, kad nuodugniai aprašytum. Per gilus, kad pilnai aprėptum.

Bet tai nereiškia, kad būtų per toli. Kad nepasieksi. Kiekvienas žmogus yra kviečiamas prie jo prisiartinti. Priimti į savo būtį. Asmeniškai išgyventi tiesioginę patirtį.

Kad nepasieksi. Kiekvienas žmogus yra kviečiamas prie jo prisiartinti.

Tai – šviesos patirtis. Visą mūsų būtį apšviečia šitas Žodis. Visus slapčiausius jos užkaborius. Šito Žodžio šviesos dėka visą asmeninę savo istoriją pradedi interpretuoti kaip šiandien įgyvendinamą Dievo projektą. Įvykių ir faktų karavane pradedi įžiūrėti pėdsakus kažkokios veiklos. Paslėpto, bet veiksmingo veikimo. Veikimo, perkeičiančio pasaulio veidą.

Tai – patyrimas, kad gyveni. Ne šiaip sau gyvenimėlio, anoniminio, užslaptinto, ar, dar blogiau, susikūprinusio, sulinkusio nuo žiūrėjimo į save, į savo įgeidžius, į savo aistras, į savo šmėklas (egoizmas lotyniškai apibrėžiamas skambiai lietuviškai ausiai: incurvatio in se ipsum).

Tai – patirtis gyvenimo, sklidino Dievo meilės, Jo gailestingumo. Gyvenimo, atverto Jam ir kiekvienam žmogui.

Tai – naujo gimimo patyrimas. Pasijunti gimęs naujam santykiui su Dievu. Dievas daugiau nebėra tolima, grasinanti, teisianti būtis. Su Juo gyveni susisaistęs pasitikėjimo, atvirumo, artumo, švelnumo, gailestingumo saitais.

Slėpinys išlieka. Bet jau ne kaip neperregima realybė, kurią privalai priimti užsimerkęs. Tai – drauge ir asmeninė, ir bendruomeninė patirtis. Geranoriška patirtis, sušildanti širdis ir atverianti protus, tiesianti naujus takus, leidžianti atrasti džiaugsmą ir ramybę.

Visa tai prasideda nuo Žodžio, tapusio Kūnu...

Ar pavyks surasti laiko ir erdvės tylai, būtinai perprasti šį Žodį? Popiežiaus Pranciškaus pakviesto sinodinio kelio metodas yra būtent tokios tylos paieškos. Ar sugebėsime šį Žodį priimti? Ar leisime jam įkvėpti kasdienius mūsų pasirinkimus ir sprendimus? Ar gebėsime jo akimis pamatyti savo realybę ir išvysti naujus kelius, kuriuos jis mums tiesia?

Iš esmės – tai ir reiškia būti krikščioniu. Krikščioniškumas - ne apeigų kartojimas, siekiant nepajudinamai tvirto pamato po kojomis. Ir ne amžinas ėjimas tuo pačiu užkeiktai ciklišku ratu, siekiant nutildyti giliausius troškimus.

Krikščioniškumas – tai atvirumas nuolatiniam Dievo naujumui.

Krikščioniškumas – tai atvirumas nuolatiniam Dievo naujumui. Jo Žodis ir malonė kasdien iš naujo mus nustebina ir įpareigoja palikti tai, kas įprasta. Kad būtume naujumo, netikėtumo žmonėmis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min