Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 2d. 10:42

Artūras Kazlauskas: Sekmadienio Evangelija. Ilgai lauktas susitikimas

Kun. Artūras Kazlauskas Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.

Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22–40)

Ilgai lauktas susitikimas

„Broliai seserys! Prieš keturiasdešimt dienų džiaugsmingai šventėme Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo šventę – Kalėdas.“ Šitaip šiandien sveikina kunigai susibūrusius katalikus. Iš tiesų per Naujojo Testamento pasakojimus mus vėl užlieja Kalėdų nuotaika.

Net jei nieko ypatingo nepastebime, šia proga ištariami žodžiai leidžia suvokti įvykio reikšmingumą.

Pagrindiniai šiandien švenčiamo įvykio veikėjai prieš mūsų akis atsistoja su visu paprastumu ir vargingumu. Du sutuoktiniai, Marija ir Juozapas, neša savo pirmgimį Jėzų į Jeruzalės šventyklą paaukoti Viešpačiui. „Kaip reikalauja Įstatymas“ - skamba tarsi šio įvykio atliepas. Šitaip pripažįstama, kad šis sūnus nėra jų nuosavybė, bet Dievo dovana. O jų auka – purplelių pora arba du balandžiukai – turi išreikšti jų dėkingumą, o drauge ir socialinę padėtį – negali aukoti brangesnių aukų.

Net jei įvykio aplinka šventinė – Jeruzalės šventykla – bendra atmosfera labai kasdieniška, kas žino kiek kartų tądien pasikartosianti. Tarp kitko, šios apeigos svarbios ir nustatytos kaip galimybė įeiti į tautos ir Dievo Sandorą.

Ir du personažai, išeinantys pasitikti įnešamo kūdikio iš pažiūros niekuo neypatingi. Abu ne pirmos jaunystės, tikri seneliai, o jų buvimas ten tiesiog įprastai kasdieniškas. Jie nuolat šventojoje vietoje.

Ir visgi net jei nieko ypatingo nepastebime, šia proga ištariami žodžiai leidžia suvokti įvykio reikšmingumą. Panašiai kaip ir pasakojime apie Jėzaus gimimą paprasta buitinė scenografija visai kita šviesa suspindi ištarus žodžius. Ten buvo akcentuojamas “Išganytojas”, “Kristus”, “Viešpats” tik užgimęs atsitiktinėje prieglaudoje ir paguldytas ėdžiose; čia tas pats keturiasdešimties dienų Vaikelis, neturtingų žmonių sūnus, atpažįstamas kaip “išgelbėjimas”, kaip “šviesa” tautoms ir Izraelio tautos “garbę” apšviesti.

Virš to ką matome, visgi vyksta kai kas tikrai ypatingo tiems, kurie istoriją moka matyti tikėjimo akimis. Šis susitikimias ne įprastas susitikimas.

Šis kūdikis nėra Dievo dovana vien šiai sutuoktinių porai, bet Dievo Dovana visai žmonijai. Ir Simeonas bei Ona – seneliai su vardais yra ne šiaip anoniminiai senukai – atrodo kaip simboliai Izraelio, kuris su pasitikėjimu ir viltimi laukia Mesijo atėjimo.

Šventykloje, Jo Tėvo namuose, Viešpats Jėzus atpažįstamas asmenų, įkūnijančių meilę Dievui.

Šventykloje, Jo Tėvo namuose, Viešpats Jėzus atpažįstamas asmenų, įkūnijančių meilę Dievui, tikrumą, kad Jis įvykdo savo pažadus, kad Jo Žodis išsipildo.

Tai Šventoji Dvasia tuos senus žmones ragina judėti, veržtis pirmyn; tai Ji susprogdina džiaugsmo užtaisą jų daug patyrusiose širdyse; tai Ji leidžia iš jų lūpų nuskambėti žodžiams, pilniems šviesos. Sielų jaudulys ir šviesa, persmelkiantys pasakojimą, visgi, neleidžia pamiršti šešėlių, tai yra būsimo atmetimo.

Kartu su šiais senoliais yra ir tie, kurie nepriims Jėzaus kaip Dievo Sūnaus, kurie jį pasmeks mirčiai. Dievas visada eina pasitikti žmogaus, o šis visada turės siaubingą atsakomybę Jį priimti arba atmesti.

Komentarai: 13

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min