15min be reklamos
2022 12 04, 10:02

Artūras Kazlauskas: Sekmadienio Evangelija. Kas yra atsivertimas?

Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“
Kun. Artūras Kazlauskas
Kun. Artūras Kazlauskas / Asm. arch.

Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus.

Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.

Duokite tikrų atsivertimo vaisių!

Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.

(Iš Evangelijos pagal Matą 3, 1-12)

Mąstyti ne pagal įpročius

"Ką gi reiškia: „atsiverskite į mane“? Tikrai ne tai, kad žiūrėdamas į vakarus, turi atsisukti į rytus. Tai pernelyg paprasta. O kad taip padarytum savo viduje! Tačiau tai nėra lengva. Tu kūnu pasisuki iš vienos pusės į kitą; savo širdį pakreipk nuo vienos meilės prie kitos“.

Taip kažkada kalbėjo šventasis Augustinas (Kalba 130/A, 12), aiškindamas Krikšto apeigas. Tokį sukinėjimąsi iš vakarų į rytus mačiau krikštijant kūdikį Nazarete, Palestinoje. Įspūdinga. Vakarai čia simbolizuoja šėtoną ir visokį blogį, o rytai – Kristų, ir visokį gėrį. Iš čia ir lotyniškos kilmės žodis orientacija – gręžtis į Rytus.

Skamba morališkai - politiškai nekorektiškai mūsų platumose, pastebėjote? Bet krikščionių simbolikoje Rytai visada išliks kryptimi ir architektūrai, ir moralei. Augustiną prisimenant, gręžtis į Rytus – tai į Kristų, į Jo meilę.

Kad ir kaip priešintumės pokyčiams, kad ir kaip mus gąsdintų mintis pradėti naują kelią, viduje visi jaučiame daugiau ar mažiau stiprų troškimą atversti naują lapą. Jaučiame tam tikrą nerimą: kažkas negerai.

Dar svarbiau priimti šį pasikeitimo troškimą, kai nepasitenkinimas susijęs su meile. Pirmasis žingsnis visada yra pripažinti, kas kažkas neveikia gyvenime, santykiuose, bendruomenėje, Bažnyčioje. Jungas bus sakęs: "Kam priešiniesi, išlieka, ką priimi, gali būti pakeista".

Šį, antrąjį Advento sekmadienį, mums perduodamas svarbiausias visų laikų kvietimas: keistis!

Kas padės man priimti Dievą, kuris ateina sutikti su manimi (juk tai – Advento reikšmė ir prasmė)? Tiek Jono Krikštytojo, tiek Jėzaus čia vartotas posakis „Dangaus karalystė“ primena seną žydišką paprotį nevartoti sąvokos „Dievas“. Ji būdavo keičiama „Dangumi“.

Ką privalėčiau pakeisti, kad atsirastų vietos tam, kas mane daro laimingą?

Dangus – Dievas (karalystė -viešpatavimas) yra arti! Galiu paklausti ir kitaip: kas padės man į savo gyvenimą priimti meilę? Ką privalėčiau pakeisti, kad atsirastų vietos tam, kas mane daro laimingą?

Kvietimas atsiversti iš tiesų yra kvietimas keistis. Jono Krikštytojo kvietime (kurį vėliau perėmė Jėzus), kvietimas keistis yra kvietimas keisti savo mąstymo būdą. Graikiškai skamba gražiai: metanoia.

Atidžiau pažvelgus, pirmasis tokį radikalų ir revoliucinį pokytį priima pats Jonas Krikštytojas. Pirmiausia jis pasitraukia nuo valdžios akių. Jonas, nors kunigo sūnus, taigi, kunigas, nesirodo nei šventykloje, nei viešose vietose, bet eina į dykumą. Ta dykuma Izraeliui kelia itin daug asociacijų. Visu savo gyvenimu jis sakys: dykuma yra kelionė, kurioje Izraelio žmonės patyrė Dievo artumą ir meilę. Tai kvietimas grįžti prie pirmosios meilės.

Dykuma gali priminti ir aną beformę nederlingą žemę, kurią pradžioje Dievas pavertė sodu, kad apgyvendintų žmogų. Dykuma primena, koks tampa mūsų gyvenimas, kai jame nebelieka Dievo. Čia galime suvokti ir nuorodą į naujos pradžios galimybę.

Jonas krikštija prie Jordano, dar vienos ypač svarbios vietos Izraelio istorijoje. Tai buvo vartai į Pažado žemę. Reikėjo tik perbristi Jordaną. Sugrįžimas prie Jordano yra kvietimas pradėti viską iš naujo. Juk pokyčiai yra būdas išsilaisvinti iš visko, kas palaipsniui susikaupė mūsų gyvenime. Kas mus slegia ir blaško.

Pokyčiai apima ir būtinybę „nusivilkti“ seno žmogaus gyvenimo būdą. Jonas, Zacharijo sūnus, turi būti šventykloje ir dėvėti kunigo drabužius. O jo drabužis dvelkia ne kunigiškomis privilegijomis. Kupranugario odos drabužis primena didžiausio Izraelio pranašo Elijo dėvėtą rūbą.

Pokyčiai vyksta ir per vaidmenų ir etikečių nu(si)ėmimą. Nuo pirmųjų amžių apeigose krikštijamasis nusivelka seną drabužį ir apsivelka naują – baltą. Pranciškus Asyžietis, Ignacas Lojola – du didieji Bažnyčios vyrai - kažką panašaus yra padarę pradėdami naują savo gyvenimą.

Pokyčiai ruošia kelią priimti Dievą. Tačiau ne visada aišku, kas tai būtų. Mūsų prašoma tik jį paruošti. O ne žinoti, kur tiksliai jis veda. Net Jonas Krikštytojas tiksliai nežino, kur šis kelias nuves. Jis nustebs Dievo pasirodymo istorijoje būdu. Jis suglums. Viešpats sugriauna jo lūkesčius. Bet išpildo jo troškimą keistis. Dievas pasiekia mus ten, kur Jo laukiame. Jis žengia per tą angą, kurią Jam atveriame.

Evangelijos tekste pasakojama apie žmonių minias, plūdusias pas Joną. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo krikštijami. Visa tai byloja apie didelį entuziazmą. Bet ar tai – autentiško troškimo ženklas?

Gal todėl Jonas tiesiog rusiškai (išverskite!) keikia fariziejus ir sadukiejus? Visiems gresia pavojus nepakeisti savo mąstysenos. Atsivertimas taip ir liks tariamas ir paviršutiniškas, jei neatsisakysime įprastų mąstymo modelių. Pokyčiai, atsivertimas dažnai lieka ketinimu, netgi aiškiai išreikštu, bet niekada netampančiu realybe.

Atsivertimas taip ir liks tariamas ir paviršutiniškas, jei neatsisakysime įprastų mąstymo modelių.

Keisti mąstymą reiškia atsisakyti mąstymo modelių: „aš visada teisus, kiti manęs nesupranta, aš jau toks esu, man niekada nepavyks...“ Deja, nuo mažens esame užprogramuoti konkuruoti, konfrontuoti, kovoti.

Turėtų nustebinti Izaijo tekstas, šiandien skaitomas liturgijoje. Jis kviečia mąstyti kitaip. Pranašystė yra ne apie ateitį. Tai - kvietimas dabartyje įžvelgti neįsivaizduojamą.

Pokyčiai leis vilkui buvoti su avinėliu, leopardui su ožiuku, vaikui su gyvate. Negąsdinant. Nedraskant. Nekandant. Keista, paradoksalu, neįmanoma?

Reiškia vis dar mąstome senoviškai. Priešinamės permainoms, kurias Dievas nori įgyvendinti. Viskas pradėtų keistis, jei bandytume tikėti, kad tai, ką Dievas žada, nori ir gali pasiekti. Juk tai ir yra tikėjimas - mąstyti kitaip, nei mums siūlo įprotis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min