Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško.“
Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs.“ Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus
(Iš Evangelijos pagal Morkų 1, 29–39).
Krikščionių prasmė ir tikslas
Kiek kartų ir mes, kaip Jobas dejavome: „Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnystė? Argi žmogaus dienos nėra kaip samdinio dienos? Tarsi vergas jis trokšta pavėsio, tarsi samdinys jis nesulaukia savo atlygio“ (Job 7, 1-2). Kiek kartų prislėgus gyvenimo baigtinumui konstatavome: „Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę, be vilties jos skuba į savo galą. Neužmiršk, {Dieve}, kad mano gyvenimas tik vėjas; niekada daugiau nebematysiu laimės“ (Job 7, 6-7).
Tad koks mano kasdienio gyvenimo tikslas, kokia visa ko prasmė?
Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka duoda atsakymą į šiuos ar panašius klausimus. Jėzus priartina prie žmonių, prie paprastų, dejuojančių, nusivylusių žmonių. Keliauja, bendrauja, gydo, išvaro demonus, meldžiasi, skelbia Evangeliją. Taip atveria duris kiekvienam atstatyti sugriuvusį gyvenimo tikslą. Ir priimti tikėjimą, kuris gimsta iš konkretaus susitikimo su Dievu patirties. Kai susitinka gyvenimo prasmė ir tikėjimas dovanojama viltis.
Iš sinagogos sugrįžtama namo. Aišku, kad valgyti. Visada po maldos, po liturgijos, po Eucharistijos seka dar vienas – bendrystės stalas, kai sotinamasi ne vien valgiais, bet ir vieni kitų artumu. O Petro uošvė karščiuoja. Tai buvo suvokiama kaip Dievo bausmė, nurodanti į mirtį (Kun 26, 16 arba Kun 28, 22). Pažodžiui graikiškoji Evangelija sako: savo rankos galia ją prikėlė.
Taip, kaip prikeliama iš mirties. Šis pagydymas yra ne šiaip stebuklas. Jis – nuoroda į prisikėlimą. Į kiekvieno mūsų tikslą.
O prisikėlimo tikslas – tarnauti. Norėti, mokėti, galėti ir pajėgti tarnauti.
O prisikėlimo tikslas – tarnauti. Norėti, mokėti, galėti ir pajėgti tarnauti. Niekas negimė mokėdamas tarnauti. Reikia mokytis iš lėto, su dėmesingumu iš tarnystės menininko. O Jis – Dievas, Kristus, kuris atėjo ne kad jį aptarnautų, bet pats tarnauti ir išmokyti tarnystės meno. Nes tarnauti būtina subtiliai, kukliai, pagarbiai, dėmesingai, nuolankiai. Kaip tarnauja Dievas. Ir, atrodo, tą valandą to buvo išmokyta Petro uošvė.
Jai evangelistas Morkus sako, kad visas miestas buvo susirinkęs prie durų, reiškia daugumai to miesto žmonių kažko trūko. Ir sveikatos. Ir laisvės. Ir gyvenimo prasmės. Ir tikslo. Ir džiaugsmo. Tai, ką dovanojo Petro uošvei, dabar dovanoja visiems.
Neleisti demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis, reiškia ne vien draudimą atskleisti paslaptį, kad Jis Kristus – Pateptasis, bet kad Jėzų pažinti galima ne iš kitų pasakojimų, bet vien išgyvenus asmeninę santykio su Juo patirtį.
Jėzų pažinti galima ne iš kitų pasakojimų, bet vien išgyvenus asmeninę santykio su Juo patirt
Labai anksti dar neprašvitus Jėzus eina melstis. Ši Evangelija atskleidžia, kad Jėzus meldžiasi sunkiais momentais: kai Jo nesuprato, kai ruošėsi kančiai – atlikti savo pareigą. Labai svarbi nuoroda visiems Jo mokiniams. Jėzus stiprus tik per maldą, tik iš maldos, tik iš santykio su Tėvu gauna galią padaryti ką padaryti privalo.
Netiesa, kad Jėzus buvo gundomas tik savo misijos pradžioje, ten, dykumoje. Daugybę kartų, įvairiausiose aplinkybėse, iš įvairių asmenų Jį pasiekdavo keisti ir viliojantys pasiūlymai. Kaip ir tą rytą, po maldos. Jį susiradę mokiniai informuos: „Visi tavęs ieško.“ Štai, jau užkariavai simpatijas, jau esi populiarus, jau laimėjai visų palaikymą. Dabar gali tapti Karaliumi. Tu jiems reikalingas, jiems Tavęs reikia!
Jėzus pasirenka eiti pirmyn, kitur, pas kitus. Ten, kur Jį siuntė Tėvas. Kad dovanotų atsakymus į giliausius klausimus apie žmogaus ir visos kūrinijos egzistencijos prasmę ir tikslą. O tas atsakymas yra vien Jis pats – Kristus – atėjęs nuo Tėvo kaip žmonių išgydymas.
