Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“.
Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“.
Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti“ (Mk 12, 28 -34).
Didžiausias įsakymas
„Kuris visų įsakymų didžiausias?“ Rašto aiškintojo klausimas esminis. Įsakymų daug. Ir rašytinių, ir žodinių. Bet ar yra tarp jų tas svarbiausias, apimantis visus kitus? Ar yra kuris nors svarbesnis už visus kitus?
Iš pirmo žvilgsnio, Jėzaus atsakyme nėra nieko naujo. Jėzus cituoja Senąjį Testamentą. Kartoja senąjį visiems gerai žinomą maldos tekstą. Tačiau to būdas atneša kai ką visiškai naujo ir labai svarbaus. Jis sulydo du įsakymus. Padaro vienu. Tas, kuris jį seks, negalės klausti kurį dabar turiu pasirinkti – Dievą ar artimą (tą, kuris yra dabar šalia manęs). Dievas ir artimas nėra ir negali būti supriešinami.
Tas, kuris jį seks, negalės klausti kurį dabar turiu pasirinkti – Dievą ar artimą. Dievas ir artimas nėra ir negali būti supriešinami.
Kas visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis myli Dievą, pajėgs mylėti artimą kaip save patį. Ir atvirkščiai. Kas šitaip myli artimą, autentiškai myli Dievą.
Tačiau dėmesio! Į žodį „meilė“ gali sutalpinti daugybę dalykų. Todėl čia reikia paaiškinimo. Ką reiškia „mylėti Dievą“? Kartais jį prisiminti, šauktis jo įvairiuose reikaluose, atiduoti jam savo egzistencijos kamputį? Jėzus supranta nevisai taip. Jis kažkodėl pabrėžia „visa širdimi”, „visu protu“, „visomis jėgomis“. Ne dėmesio trupiniai, santykių atraižos, jausmų skutai. Bet meilė, iš kurios deguonį ima visa egzistencija. Meilė, kuri persmelkia kiekvieną mintį, kiekvieną veiksmą.
To paties reikalaujama santykiuose su artimu. Patikslinamas saikas: „kaip save patį“. Čia kalbama ne apie abstrakčią užuojautą, ne apie eilinį mandagumą, ne apie mandagų gerumą.
Išvados? Čia – santykių su Dievu (nuo kurio visa priklauso) esmė. Jei to nėra, visa vienareikšmiškai yra melas.
Liturgija būtų teatras jei ne farsas. Moralė nusiristų iki prievartos, iki įstatymo. Net Šventasis Raštas būtų ne Dievo žodžiu, o tik kulto tekstu, išminties skynia, idėjų generatoriumi. Bet ar tai būtų susiję su Dievu? Šventasis Augustinas yra pasakęs: apie kiekvieną dalyką galima sakyti: nepažinęs nemylėsi, o apie tave, Viešpatie, reikia sakyti atvirkščiai: nepažinsi jei nemylėsi.
