Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Artūras Račas: Laikas parodyti D.Grybauskaitei jos vietą

Šaltinis: 15min
0
A A

Panašu, artėjame prie kulminacijos. Turiu galvoje prezidentės ir naujosios Seimo daugumos konfliktą ir prezidentės pasirinktą kovos iki paskutinio sveiko proto lašo strategiją.

Man asmeniškai labai norėtųsi, kad koalicija, kartu su Konstituciniu Teismu pirštu parodytų D.Grybauskaitei jos vietą Lietuvos valdžios sąrangoje, tačiau žinau, kad norai ne visada pildosi. Ir žinodamas tai, nuoširdžiai bijau, kad viskas baigsis blogai. Ne koalicijai ir D.Grybauskaitei, o visiems mums.

Jei tiesa yra tai, kas nuleidinėjama iš prezidentūros, D.Grybauskaitė yra pasirengusi nesitraukti iš to kampo, į kurį ją įvarė – šiandien tikriausiai jau galima drąsiai tai sakyti – nesveikos jos politinės ir asmeninės ambicijos. Tai yra, panašu, kad prezidentė yra pasirengusi ir toliau „laužti“ A.Butkevičių, kad šis neįsileistų į naująją Vyriausybę Darbo partijos atstovų. Kodėl? Todėl, kad taip nori D.Grybauskaitė. Nes kaip nors kitaip paaiškinti, kuo B.Vėsaitė (be anglų kalbos mokėjimo) yra geresnė už L.Graužinienę ar V.Baltraitienę, nelabai išeina.

D.Grybauskaitė yra pasirengusi nesitraukti iš to kampo, į kurį ją įvarė – šiandien tikriausiai jau galima drąsiai tai sakyti – nesveikos jos politinės ir asmeninės ambicijos. 

Jau anksčiau esu kalbėjęs apie tai, jog planas gali būti primityvus ir paprastas: 92 Konstitucijos straipsnis. Jame teigiama: „Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą.“

Labai aišku ir paprasta: A.Butkevičių Konstitucija įsakmiai įpareigoja per 15 dienų gauti D.Grybauskaitės parašą po jo sudarytos Vyriausybės narių sąrašu. Tai svarbu.

Dar svarbiau tai, kad Konstitucijoje (kalbu apie raidę, o ne apie dvasią) nėra tokio pat įsakmaus įpareigojimo D.Grybauskaitei tą parašą padėti.

Aš, žinoma, ne E.Kūris, tačiau man atrodo, kad A.Butkevičiui per 15 dienų neatnešus Seimui Vyriausybės sąrašo su D.Grybauskaitės parašu, konstitucinio įpareigojimo bus neįvykdęs jis, o ne prezidentė. Kas būna, kai nevykdomi Konstitucijos reikalavimai, mes jau žinome: skamba šūkis „Kitas“.

Tas pats šūkis gali skambėti ir tuo atveju, jei A.Butkevičius atneš Seimui tvirtinti D.Grybauskaitės parašu patvirtintą Vyriausybės sąrašą, kuriame nebus dviejų ar trijų ministrų. Taip, šiandien daug kas sako, kad taip jau yra buvę, ir tai tiesa, tačiau niekas nežino, ar tai buvo teisėta. Aš sakyčiau, kad ne, nes Konstitucija kalba apie „Vyriausybę“, o ne jos dalį ar kvorumą, kaip kažkurioje laidoje bandė aiškinti R.Juknevičienė, tačiau galutinį atsakymą į šį klausimą gali duoti tik Konstitucinis Teismas.

Taigi, kaip bežiūrėsi, jei po 15 dienų Vyriausybės nebus, kalta, panašu, bus ne aplinka, o Vyriausybės sudaryti nesugebėjęs paskirtasis premjeras. O jei kaltas, tai koks jis premjeras? O ir kam jo reikia, nes Lietuva – jei dar nepamiršote – jau turi premjerą. Jo vardas – A.Kubilius.

Ir premjerauti jis gali ilgai. Pavyzdžiui tol, kol reikės gelbėti valstybę nuo jos piliečių.

Sakyčiau genialiai paprasta. Bet tik tuo atveju, jei D.Grybauskaitei pavyks „nulaužti“ A.Butkevičių ir jis patikės, kad prezidentės valdžia yra iš Dievo. To, kurį tiki M.Adomėnas ir P.Gražulis.

Toks variantas tikėtinas.

Tačiau jei A.Butkevičius yra sveiko proto, jis turėtų nebežaisti D.Grybauskaitės žaidimų ir kuo skubiau teikti jai savo – kaip ir nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – sudarytos Vyriausybės sąrašą. Ir reikalauti, kad D.Grybauskaitė ją be jokių išlygų stovėdama kampe ar už užuolaidos patvirtintų. Ir dar pats nurodytų terminą – 2, 12 ar 24 valandas.

Negavęs to parašo per nurodytą terminą, jis kartu su visais naujosios koalicijos nariais turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas pastatyti per daug susireikšminusią prezidentę į jai deramą vietą Lietuvos valdžios sąrangoje.

Konstituciniam Teismui tai neturėtų būti sunku, ypač atsižvelgiant į tai, kad kluptelėjęs po pirmojo turo, jis vis dėlto vėliau sugebėjo pakilti aukščiau asmeninių ambicijų ir nepasidavęs iš S.Daukanto aikštės rūmų kurstomai isterijai priimti teisingą sprendimą.

Ir tai padaryti Konstituciniam Teismui bus labai lengva – tereikės atsiversti to paties teismo 1998 metais priimtą sprendimą ir jį paprasčiausiai perrašyti.

Pirmiausia, priminti, kad Konstitucijoje:  įtvirtintas  valstybės  valdžių  padalijimo  principas.  [...]  Kiekvienai  valdžios  institucijai  suteikiama  jos paskirtį   atitinkanti  kompetencija,  kurios  konkretus  turinys priklauso   nuo   tos  institucijos  vietos  tarp  kitų  valdžios institucijų,   jos   įgaliojimų   santykio  su  kitų  institucijų įgaliojimais.   Kiekviena   valstybės   valdžia   užima   tam   tikrą  vietą valstybės   valdžios   sistemoje  ir  atlieka  tik  jai  būdingas funkcijas.

Po to – kad valdžios galias riboja Konstitucija ir kad pagal Konstitucijoje   nustatytą valdžios  institucijų  kompetenciją  „Lietuvos  valstybės  valdymo modelis  priskirtinas  parlamentinės  respublikos valdymo formai“, kuriai būdingi „ir kai   kurie   vadinamosios   mišriosios   (pusiau  prezidentinės) valdymo   formos   ypatumai.“

Atskirai D.Grybauskaitei, kuri, atrodo, pasimetė valdžioje, Konstitucinis Teismas galėtų priminti, kad Respublikos  Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos   palaikomą   Ministrą  Pirmininką  ir  tvirtinti  tokią Vyriausybę,   kurios  programai  Seimas  gali  pritarti  posėdyje dalyvaujančių   narių  balsų  dauguma. 

Atskirai D.Grybauskaitei, kuri, atrodo, pasimetė valdžioje, Konstitucinis Teismas galėtų priminti, kad „Respublikos  Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos   palaikomą   Ministrą  Pirmininką  ir  tvirtinti  tokią Vyriausybę,   kurios  programai  Seimas  gali  pritarti  posėdyje dalyvaujančių   narių  balsų  dauguma.  Kitaip  nebus  suformuota valstybės   funkcionavimą   užtikrinanti   vykdomosios   valdžios institucija.“

Jai taip pat derėtų priminti, kad „Respublikos  Prezidento  ir Vyriausybės santykius reguliuoja Konstitucijos normos, nustatančios, kad Respublikos Prezidentas  Seimo  pritarimu  skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam  sudaryti  Vyriausybę  ir  tvirtina  jos  sudėtį“, o jei ir to bus maža, kad:

Europos valstybių, kuriose prezidentas renkamas tiesiogiai, konstitucinėje   praktikoje   nereti  atvejai,  kai prezidento   ir   parlamento  daugumos  politinės  nuostatos  yra skirtingos  arba  prezidentas  nėra parlamento daugumos remiamas. Jo,  kaip   valstybės   vadovo,  rūpestis  –  sudaryti  daugumos remiamą  vyriausybę,  todėl  jis, nors ir turi pasirinkimo teisę, neignoruoja   parlamento  daugumos. 

Pagal  Europos  konstitucinę tradiciją   prezidentas  vyriausybės  vadovu  skiria  tą  asmenį, kurį  remia  parlamento  dauguma.  Tokios konstitucinės praktikos laikomasi ir Lietuvoje.

Seimo   ir  Respublikos  Prezidento  įgaliojimų  Vyriausybės formavimo  srityje  analizė  leidžia  teigti,  kad  šiame procese Respublikos   Prezidento   veiklos   svarbiausias   uždavinys   – laiduoti  valdžios  institucijų  sąveiką.  Formuojant  Vyriausybę jo  veiksmus  visų  pirma  turėtų  lemti pareiga veikti taip, kad būtų  sudaryta  veiksminga,  t.  y.  turinti  Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė.

Sveiko proto žmogui, nepaisant to, kokio dydžio jo asmeninės ambicijos ir kokia jo biografija, to visiškai turėtų pakakti. Bet jei D.Grybauskaitei ir to būtų per mažai, Konstitucinis Teismas, galėtų jai priminti ir dar vieną dalyką:

Remiantis   parlamentinės  demokratijos  principais, įtvirtintais     Konstitucijoje,    darytina    prielaida,    kad Respublikos   Prezidentas   negali  laisvai  pasirinkti  Ministro Pirmininko  ar  ministrų  kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų   skyrimas   priklauso   nuo   Seimo   pasitikėjimo  ar nepasitikėjimo   jais.

Čia jau turėtų suprasti net M.Adomėnas ar su marsiečiais bendraujantis V.Landsbergis (su visa pagarba jam už praeities nuopelnus). Ir net N.Venckienė su A.Skučiene. Net gulėdamos po trijomis „kaldrytėmis“.

Žinoma, visi aukščiau išvardyti, įskaitant ir D.Grybauskaitę, gali naudotis Konstitucinio Teismo pripažįstamomis „tam tikromis politinio poveikio galimybėmis“. Pavyzdžiui, lipti per tvorą kaip P.Gražulis, girtis, jog teistas už gerus darbus kaip A.Zuokas, sirgti kaip N.Venckienė, stovėti už užuolaidos ir stebėtis kaip V.Adamkus, ar piešti kreidutėmis kaip D.Kuolys.

Kiekvienas turi žinoti savo vietą. Įskaitant ir D.Grybauskaitę.

Tai visų jų konstitucinė ir visuotinai pripažįstama teisė. Kuri gali turėti „tam tikrą politinį poveikį“. Bet tuo ta teisė ir baigiasi. O ar poveikis bus, šiandien priklauso tik nuo A.Butkevičiaus ir naujosios Seimo daugumos.

Kuo greičiau pastarieji tai supras, tuo visiems mums bus geriau. Bent jau jei kalbame apie tolimesnę nei pusmečio ar metų perspektyvą. Nes laikas pagaliau suprasti, kad valdžia yra ne iš Dievo ar D.Grybauskaitės. Ji yra iš mūsų.

Todėl kiekvienas turi žinoti savo vietą. Įskaitant ir D.Grybauskaitę.

P.S. Jei kam įdomu, 2009-aisiais balsavau už D.Grybauskaitę ir nuoširdžiai tikėjau, kad ji bus gera prezidentė.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min