Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Dr. Austėja Landsbergienė: Kodėl aš norėčiau, kad išdrįstumėme būti išdidūs?

„Nebūk pagyrų puodas!“ – vis dar tenka išgirsti vaikams, jei jie nori pasidžiaugti tuo, ką jie puikaus padarė arba tiesiog kokie jie, jų nuomone, puikūs. Nes juk manyti, kad esi puikus, gali tik kiti! Pačiam reikia imti saują pelenų ir jais galvą barstytis... Atrodo, neduokdie (garsiai) pagalvosime, kad esame verti pasidižiavimo savimi.
Austėja Landsbergienė
Austėja Landsbergienė / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jane Austen rašė: „Puikybė ir išdidumas yra du skirtingi dalykai, nors kartais šiuos žodžius vartojame it sinonimus. Žmogus gali būti išdidus, tačiau ne išpuikęs. Išdidumas yra susijęs su mūsų nuomone apie save“.

Kokia ta mūsų nuomonė apie save? Lietuvoje tenka vesti nemažai seminarų apie emocinio intelekto ugdymą. Ir vaikų, ir suaugusiųjų. Ir štai – kai paprašau, kad pasakytų, su kuo asocijuojasi „išdidumas“, dauguma pasako, kad „išdidumas“ kelia neigiamas emocijas.

Prisimenu, kai pirmą kartą išgirdau, negalėjau patikėti. Pagalvojau, kad tiesiog, na, galbūt tik to miesto gyventojai taip mano. Kai ta pati istorija ėmė kartotis vos ne visoje Lietuvoje, susimąsčiau: ar negali būti, jog mes išdidumą painiojame su puikybe? O gal tiesiog mes nemokame mylėti savęs? O kaip mes mylėsime kitus, jei nemylime savęs, jei nesidžiaugiame savo pasiekimais?

Tikiu, kad yra nepaprastai svarbu didžiuotis savimi, didžiuotis savo vaikais, didžiuotis Lietuva, didžiuotis savo šeima, didžiuotis savo organizacija (nes, galų gale, ko ten dirbti, jei nematai jokio pagrindo didžiuotis?!). Man atrodo, kad mes tiesiog nemokame didžiuotis, nes kažkada pagalvojome, kad tai yra blogai.

Kodėl taip yra? Kai klausiame žmogaus, kaip jis gyvena, kokio atsakymo sulaukiame dažniausiai? „Normaliai“ arba „neblogai“, tiesa? Kiek jūsų kasdien girdite „puikiai“? Kodėl mes negyvename „puikiai“, jei esame sveiki, turime darbą, o Lietuvoje nevyksta karas? Kai pagalvoji, stiklinė niekada nėra pilna, tačiau vienam ji atrodo „beveik tuščia“, o kitam – „beveik pilna“. Ar gali būti, kad mes kultūriškai esame linkę matyti „beveik tuščią“stiklinę?


 

Tikiu, kad yra nepaprastai svarbu didžiuotis savimi, didžiuotis savo vaikais, didžiuotis Lietuva, didžiuotis savo šeima, didžiuotis savo organizacija

Ir, žinoma, lengva prarasti pasididžiavimą savimi, kai menka savivertė, o savivertė menka gali tapti labai lengvai: juk neįtikėtinai skubiai klijuojame žmogui etiketę, kad jis toks ar anoks – dažnai net nepažinodami. Ir, deja, ne pozityvią, o negatyvią etiketę. Dažnai skaudinančią. Žeminančią. Nenuostabu, kad jau pradinukai jaučiasi „nepakankamai geri“. Nes mylima už kažką, o ne tiesiog: nes tu esi vienintelis; pats nuostabiausias; nepakartojamas; mano vaikas!

Aplinkoje, kurioje yra daugiau reikalavimų, nei pasidžiaugimų, lengva pradėti ne tik nesididžiuoti savimi, bet ir savęs nekęsti.

Tačiau ar žinote, kad būtent toks negebėjimas džiaugtis ir didžiuotis savimi vėliau gali būti vidinio nerimo, irzlumo, pykčio priepuolių, frustracijų, emocijų iš(si)liejimo ir apskritai nepasitenkinimo gyvenimu priežastimi?

Aš norėčiau, kad kiekvienas vaikas didžiuotųsi savimi. Kad jis žinotų, jog jis vertas didžiuotis savimi ir savo pasiekimais. Nes nereikia laukti, kol turėsi daktaro laipsnį, kad galėtum savimi pasididžiuoti. Nereikia tobulų plaukų ar tobulos figūros.

Reikia gebėti džiaugtis mažais pasiekimais. Reikia gebėti matyti tą pusiau pilną stiklinę. Reikia iš esmės pozityvaus mąstymo (nors kartais ir yra sunku!). Reikia neprarasti vertybinio stuburo ir mylėti, priimti ir didžiuotis savimi tokiu ir tokia, koks esi. Tiesiog.

Išmokę didžiuotis savimi, nebegalvosime, kad kitas, pasidžiaugdamas savimi ar savo vaikais, nori parodyti, kad yra geresnis. Juk tai, kad aš kažką padariau ir tuo didžiuojuosi, nereiškia, kad tai, kad tu padarei, yra nereikšminga ir neverta pasididžiavimo!

Juk jei aš manau, kad mano vaikai nuostabūs, tai visiškai (!) nereiškia, kad tavo vaikai nėra nuostabūs. Apskritai, taip galvoti gali tik žemą savivertę turintis žmogus! O kodėl jo savivertė žema? Tikriausiai todėl, kad jam buvo sakoma, jog jo pasiekimai yra „nieko ypatingo, X padarė daugiau ir geriau“, ir apskritai „nebūk pagyrų puodas!“.

Žmogus, kuris geba didžiuotis savimi ir savo pasiekimais, nėra nei arogantiškas, nei pagyrų puodas. Nei tuo labiau pamaiva (esu taip girdėjusi vaikus sakant apie vaiką, kuris didžiavosi, nes įveikė iššūkį!). Tačiau dažnai mes, bijodami, kad apie mus galvos būtent taip, bijome pasidžiaugti ir pasididžiuoti savimi, savo vaikais ir kitais artimais žmonėmis, kuriais norime pasididžiuoti.

Ir aš manau, kad atėjo laikas tai keisti, jei norime būti sveika ir savo vertę jaučianti visuomenė. Tikiu, kad išdidumas yra svarbi kuro, auginančio mūsų savivertę, dalis. Todėl mes negalime priklausyti nuo kitų ir nuolankiai laukti, kol jie pasididžiuos mumis ar mūsų vaikais. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi vaikas, kuriam tėvai ir pedagogai niekada nepasako: „Aš tavimi didžiuojuosi!“ ir kuris pats neleidžia sau net pagalvoti apie tai, kad jis vertas pasididžiavimo?!

Mes negalime priklausyti nuo kitų ir nuolankiai laukti, kol jie pasididžiuos mumis ar mūsų vaikais.

Tad, prašau, nepainiokite išdidumo su arogancija ir puikybe. Didžiuotis galima savo sprendimais, savo veiksmais, savo artimųjų sprendimais bei veiksmais, ir tai skatina pasitikėjimą savimi, augina savivertę ir nebereikia laukti kitų pritarimo. Galų gale, kai turi kuo didžiuotis, gyvenime sumažėja ir pavydo kitiems bei susierzinimo dėl kitų veiksmų.

Kartą teko skaityti patarimą, kaip išmokti šeimai, kurioje neįprastas išdidumas, didžiuotis. Patarimas buvo be galo paprastas: kiekvieną dieną, susėdus prie vakarienės stalo, pasakyti, kuo kiekvienas gali tą dieną didžiuotis. Apie save.

Be jokios abejonės, pirmąją savaitę šį žaidimą žaisti nėra paprasta, tačiau vėliau atsiranda džiaugsmas. Tiesiog pagalvokite apie savo dieną. Prisiminkite pozityvias akimirkas ir nedideles sėkmes, kurios skatina didžiuotis savimi tokiu, koks esate.

Ir nepamirškite, kad laimė yra ne turėjimas to, ko nori, bet norėjimas to, ką turi. Ir gebėjimas tuo nuoširdžiai džiaugtis ir didžiuotis. Nes kiekvienas turime, kuo galime jau šiandien didžiuotis. Ir kiekvienas esame vertas to pasididžiavimo. Nuoširdaus ir ne kito žeminimo sąskaita. Tiesiog dėl to, kad aš kasdien, be jokios abejonės, padarau kažką, kas buvo ypatinga.

Tad kviečiu pradėti dažniau žaisti šį žaidimą. Galbūt pradžioj tyliai mintyse arba tik su savo šeima – aplinkoje, kuri saugiausia. Ir taip pamažu plėskite šį ratą, kol vieną dieną drąsiai pasidžiaugsite savimi garsiai: kolegoms, kaimynams. Pažadu, jog nustebsite, kad daug kas ne pasmerks, o pasidžiaugs drauge. Ir taip pamažu tapsime daugiau besišypsančia, labiau pasitikinčia savimi ir žinančia savo vertę visuomene.

Aš šiandien esu be galo išdidi mama, nes mūsų jaunėlė sugalvojo puikų Advento klausimą, kurį užduos savo klasiokams. Kuo šiandien didžiuojatės JŪS?

TAIP PAT SKAITYKITE: Austėja Landsbergienė: „Švedijos karalius pabūgo mūsų asmenukės“

Dr. Austėja Landsbergienė yra edukologė, ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja bei vadovė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas