Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 13d. 08:00

Bernardas Gailius: Antipartijos partija prieš partijas. Pastabos apie NSGK tyrimą

Bernardas Gailius Nesunku iš anksto numatyti, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pradedamas tyrimas dėl galimo neteisėto poveikio politikams ir institucijoms nepadės nieko išsiaiškinti. Kils tik daugiau neaiškumų, įtarimų ir konfliktų.

Tai numatyti leidžia vien objektyvios aplinkybės, susijusios su pačia parlamentinio tyrimo prigimtimi. Daugiau mažiau sąžiningai tirti parlamente įmanoma tik labai konkrečius įvykius. Iš esmės į visus perspektyvaus parlamentinio tyrimo klausimus turi būti įmanoma atsakyti „taip“ arba „ne“.

Kai parlamento komisijai ar komitetui pateikti faktai nebepalieka jokių abejonių dėl kažkokio labai konkretaus „taip“ arba „ne“, šis realybės spaudimas priverčia parlamentarus išsižadėti partinės priklausomybės ir stoti valstybės ir teisingumo pusėn.

Jei nepajėgsime neutralizuoti tų pasekmių, kurias partijoms ir jų reputacijai sukels šis tyrimas ir kiti panašūs veiksmai, tai partijas pakeis antipartijos.

Kai tik parlamentinio tyrimo objektas formuluojamas apibendrintai, tyrimas virsta politikų tarpusavio kovos instrumentu. Tai įvyksta objektyviai, nepriklausomai nuo tyrimo komisiją ar komitetą kontroliuojančių partijų reputacijos, konkrečių parlamentarų asmeninių savybių ir visų kitų aplinkybių. Tiesiog taip yra: visus politikoje galima apkaltinti kokiu nors „poveikiu“, o visuomenė visada palaiko kovą su korupcija.

Tokiomis sąlygomis niekas negali atsispirti pagundai nokautuoti oponentą. Būtent todėl kova su korupcija ir „poveikio“ tyrimai visada yra svarbus ginklas diktatorių arsenale. Aliaksandras Lukašenka kadaise būtent šiuo būdu iškilo į valdžią „ištyręs“ korupciją kone visoje Baltarusijoje. Panašiai kovą su korupcija propagavo ir tuo metu Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

Dabartinis Lietuvos Seimo NSGK tyrimas yra vadinamasis suneštinis balius – sunku apibūdinti kaip nors kitaip. Jau daugiau mažiau aišku, kad bus tiriama „viskas viename“: ir socialdemokrato Mindaugo Basčio ryšiai su „Rosatom“, ir socdemų poveikis geležinkeliams, ir koncerno „MG Baltic“ poveikis Darbo, Liberalų ir, greičiausiai, konservatorių partijoms.

Visai nesvarbu, ką jau žinome apie tuos klausimus, kiek visa tai tikra ar netikra. Svarbu kas kita – tai nėra labai konkretus klausimas ar klausimų grupė, į kuriuos patys faktai atsakytų „taip“ arba „ne“. Dar svarbiau dar kai kas: nei ne mažiau tikri (ar netikri) premjero namo statybų klausimai, nei Ramūno Karbauskio verslo poveikis politikams ir institucijoms tiriami nebus. O gal bus – ir paaiškės, kad viskas gerai su tomis statybomis ir R.Karbauskis niekam nedarė poveikio?

Patys matote, kaip lengva viską nuspėti: mums – piliečiams po tyrimo niekas nepaaiškės, viskas taps tik dar labiau neaišku. Bet tai būtų niekis – turėjome jau ne vieną panašų tyrimą, dar vieną tikrai ištversime.

Daug pavojingesnė kita aplinkybė: šį kartą poveikio tyrimo ugnis akivaizdžiai kreipiama į tai, kas dar liko iš tikrųjų Lietuvos politinių partijų. Tyrėjai, matyt, pamatė galimybę privesti per du dešimtmečius susikaupusią parlamentinių tyrimų dvasią iki kulminacijos ir galutinai parblokšti partijas.

„Valstiečiams“ tai visapusiškai naudinga. Jie labai nuosekliai pozicionavo save kaip nepartinę partiją, vykdančią nepolitinę politiką. Kad būtų paprasčiau, pavadinkime tai antipartija. Šioje antipartinės veiklos sferoje „valstiečiai“ neturi rimtesnės konkurencijos, nebent Visvaldo Matijošaičio „Vieningas Kaunas“ taptų platesnės apimties reiškiniu. Kiti populistai dar nespėjo persiorientuoti ir persigrupuoti – štai jums ir „galimybių langas“.

Negalima paneigti, kad pačios „tradicinės“ partijos prisidėjo prie savo nelaimių ir sukūrė visas reikiamas prielaidas šiandieniam valstiečių tyrimui. Socialdemokratai kadaise entuziastingai palaikė „konservatorių terorizmo“ tyrimus, o konservatoriai ne mažiau džiaugsmingai taršė tariamai socdemišką „valstybininkų klaną“.

Bet bijau, kad šį kartą turėsime į labai daug nemalonių dalykų nekreipti dėmesio. Tai būtina, kad išryškintume svarbiausią problemą: partijas mes turime apginti. Partijas, partiškumą, partinę laisvų piliečių politiką – kaip teisingas idėjas ir būtinas institucijas. Būtent šis tikslas šiandien vis labiau ryškėja kaip kiekvieno sąmoningo Lietuvos piliečio garbės reikalas. Apie tai turėtume pradėti galvoti kiekvienas asmeniškai ir visi kartu.

Jei nepajėgsime neutralizuoti tų pasekmių, kurias partijoms ir jų reputacijai sukels šis tyrimas ir kiti panašūs veiksmai, tai partijas pakeis antipartijos. Turėsime politinę sistemą, kurioje konkuruos kišeniniai turtuolių judėjimai. Galėsime rinktis iš Dariaus Mockaus, Viktoro Uspaskicho, V.Matijošaičio ar R.Karbauskio pasiūlymų.

Tam tikra prasme tai, žinoma, taip pat pasirinkimas. Bet tik tam tikra prasme.

Bernardas Gailius yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narys.

TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Kodėl svarbus partijų statusas?

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min