Nesunku pastebėti – su aukštuoju mokslu susiję žmonės jaučia, kad universitetų gyvenimas Lietuvoje keičiasi ir toliau keisis, jiems neramu dėl ateities, vieni mato naujas galimybes, kiti gaili senų laikų. Todėl universiteto idėja – tema, kadaise dominusi tik žurnalą „Naujasis Židinys-Aidai“, šiandien įsitvirtino, senamadiškai sakant, pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.
Vien per gruodžio mėnesį pasirodė bent trys reikšmingi tekstai apie universitetų padėtį Lietuvoje (atsiprašau, jei ką praleidau, tai tik spontaniškos pastabos, o ne išsami viešosios erdvės analizė). Virgis Valentinavičius pabrėžė ydingą verslininkų požiūrį į universitetus. Leonidas Donskis apgailėjo nykstantį akademinės bendruomenės įsipareigojimą intelektualumui. Artūras Žukauskas pasidalino Edinburgo universiteto profesoriaus emerito Geoffrey Boultono mintimis apie universitetų padėtį.
Įdomiausia skaitant visus šiuos tekstus yra tai, kad iš esmės su viskuo galima sutikti. Viskas yra taip, kaip sako visi šie autoriai. Bet kartu Lietuvos universitetų gyvenime niekas per daug nesikeičia, viskas išlieka panašiai, kaip buvę.
Pavyzdžiui, A.Žukauskas teisingai nurodo, kad universitetams keliamame klausime „Mąstymas ar specialybė?“ klaidingas žodis yra „ar“. Universitetas turėtų duoti ir viena, ir kita. Bet tas klaidingas klausimas kažkodėl niekur nesitraukia, o tuo tarpu, jei tikėsime darbdavių liudijimais, jauniems darbuotojams trūksta ir specialybės žinių, ir bendro išsilavinimo – mąstymo.
Panašiai V.Valentinavičius ir L.Donskis iškelia nuolat pasikartojančią temą apie prieštaravimą tarp intelektualų ir verslininkų pasaulėžiūros. Tai tiesa: šios perspektyvos smarkiai skiriasi, nors nei vieni, nei kiti neturi „pasaulio raktų“. Bet ši tema ir toliau kartojasi pokalbiuose, kurie nepalieka ryškesnio pėdsako tikruosiuose filosofų ir verslininkų santykiuose.
Čia jau turėtume nustoti baksnoti pirštais į konkrečius autorius, nes jie mąsto ir elgiasi taip, kaip mes visi. Kol kas universitetų problemas viešai gvildenantys žmonės aprašo savo troškimus, nes jie mano, kad pokyčiai prasideda nuo siekių paskelbimo. Visų mūsų šiuolaikinis protas yra taip įsitikinęs: svarbiausia – gera idėja; kas turi gerą idėją, tas sutelkia bendraminčius ir pakeičia pasaulį.
Naujų startuolių pilna, o naujas Steve‘as Jobsas kol kas neatsirado. Geros idėjos apie universitetus labai populiarios, o teigiami pokyčiai jų gyvenime labai reti.
Kad mąstome būtent taip turėtume įsitikinti vos žvilgterėję į mus supančią aplinką, kurioje – vien startuoliai, inkubatoriai ir inovacijos. Verslo ir politikos struktūros „šturmuoja smegenis“, kuria „smegenų centrus“ ir „ieško lobių“ savo viduje, mokslininkai nuolat rengia idėjų festivalius, o menininkai pelnosi atskleisdami tikras ir tariamas kūrybiškumo (taigi, pajėgumo nuolat „gaminti“ naujas idėjas) paslaptis.
Deja, turiu save ir kitus nuvilti. Kadaise vienas patyręs lyderis ir lyderystės ekspertas man pasakė: jei viskas būtų taip paprasta (idėja-bendraminčiai-sėkmė), tai kiekvienas galėtų tapti lyderiu ir užsidirbti daugybę pinigų.
Pastebėti ką nors blogo ar sugalvoti ką nors gero ir šia prasme turėti idėjų tikrai yra per daug paprasta, kad būtų pakankama. Naujų startuolių pilna, o naujas Steve‘as Jobsas kol kas neatsirado. Geros idėjos apie universitetus labai populiarios, o teigiami pokyčiai jų gyvenime labai reti.
Mat pasaulis keičiamas ne troškimais, o pasirinkimais. Proveržis įvyksta mąstant ne apie tai, ką reikia pakeisti, o apie tai, ko neįmanoma pakeisti. Didžiausia tikrų lyderių problema yra štai kokia: laisvi žmonės labai atkakliai išlieka savimi ir daro tai, ko jie nori, o ne tai, ko nori šaunių sumanymų kupinas lyderis.
Todėl kai kalbame apie „idėją“ lyderystės ir tikrų pokyčių kontekste, tai turime galvoje ne siekį ar troškimą, o naują būdą suderinti nesuderinamus žmonių polinkius. Maždaug taip šis procesas apibūdinamas ir mažiau žinomame Platono dialoge „Valstybininkas“, kurį Lietuvos visuomenei neseniai priminė Vilius Bartninkas.
Jei iš tiesų tikimės kelio pabaigoje išvysti naują universiteto audinį, turime atitrūkti nuo savo troškimų ir susitelkti ties tuo, kas nepakeičiama.
Platonas lygino valstybininko (taigi, lyderio) veiklą su audimu. Tokiam valstybininkui-audėjui apmatai (žmonių gyvenimas, jų savybės, troškimai, gabumai) yra duoti, jie nepakeičiami, juos tik reikia aiškiai įžvelgti ir atpažinti. Tikrasis audimo tikslas – paversti iš pažiūros nesusijusius ar net nesuderinamus žmonių gyvenimus vientisu audiniu, kad jie patys savo noru darytų vienas kitam gerus ir naudingus dalykus.
Būtent tokioje perspektyvoje turėtume pamatyti ir lietuviškos universiteto idėjos problemą, jei norime pervesti labai naudingą diskusiją į kokybiškai naują etapą. Jei iš tiesų tikimės kelio pabaigoje išvysti naują universiteto audinį, turime atitrūkti nuo savo troškimų ir susitelkti ties tuo, kas nepakeičiama.
Todėl pabaigai siūlau visiems apmąstyti penkis teiginius apie universitetą. Mano įsitikinimu, šie teiginiai apibūdina dalykus, kurių artimiausiu metu niekas negalės pakeisti. Tačiau bet kas, kas sieks kurti ar išlaikyti universitetą Lietuvoje, privalės į šiuos dalykus atsižvelgti.
1. Nuo daugelio Vakarų valstybių Lietuva skiriasi tuo, kad čia vis dar labai nedaug šeimose sukaupto ir paveldimo turto. Absoliuti dauguma žmonių pragyvena tik iš savo pačių uždirbamų pajamų. Todėl Lietuvos studentai universitete visų pirma tikisi išmokti daryti ką nors, už ką tikrame gyvenime būtų mokama.
2. Lietuvos darbdaviai nori, kad universitetai paruoštų darbuotojus, sugebančius kokybiškai, tiksliai ir laiku atlikti darbdaviui reikalingą darbą.
3. Lietuvos visuomenė universitetų absolventus laiko elitu – žmonėmis, kurie turėtų rūpintis valstybės išlikimu ir būti pavyzdys kitiems. Tai istoriškai susiklostęs požiūris, atspindintis Lietuvos universitetų politinę reikšmę. Šis požiūris nekinta mažų mažiausiai nuo XIX a., kai Vilniaus universitetas buvo uždarytas kaip pasipriešinimo Rusijai židinys.
4. Lietuvos universitetai veikia verslo principais besivadovaujančioje aplinkoje. Todėl jie patys yra priversti tais principais vadovautis, vertindami savo efektyvumą, vykdydami apskaitą, valdydami turtą ir pan. Dėl to universitetų administracija profesionalėja – tampa nuo akademinės veiklos tiesiogiai nepriklausančia profesija. Profesionalėjanti administracija turi natūralų polinkį universitetą vertinti kaip „verslą“ ar „veiklą“, studentus – kaip klientus, o dėstytojus – kaip sau pavaldžius darbuotojus. Daugelyje Vakarų valstybių šis reiškinys stebimas jau 30-40 metų.
5. Tikras profesorius siekia atsikratyti visų „pašalinių darbų“ (dažnai įskaitant ir dėstymą), kad galėtų ramiai vykdyti savo tyrimą arba rašyti knygą. Išmintingiausi universitetų profesoriai dažnai mažiausiai prisideda prie savo universitetų išlikimo, nes net išnykus universitetams išminčiai neišnyktų.
Ar iš viso to galima nuausti kokį nors vientisą audinį? Štai tikrasis klausimas apie lietuvišką universiteto idėją ir kartu Lietuvos universitetų ateitį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Lietuva – praleistų progų šalis?
