Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Gangsteriai džentelmenų klube. Kelios pastabos apie Rytų partnerystę

Šaltinis: 15min
0
A A

Taigi, Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai prasideda. Lietuva sako, kad pirmininkavimo prioritetas bus Rytų partnerystė. Savo ruožtu, pačios Rytų partnerystės prioritetas yra Asociacijos sutartis su Ukraina. Būtent to, kaip spėja daugelis analitikų, Lietuva sieks kaip rudenį įvyksiančio ES viršūnių susitikimo Vilniuje rezultato.

Reikia pripažinti, kad ES plėtra į Rytus ir konkrečiai Ukrainos įtraukimas į ES orbitą tikrai nėra pačios prasčiausios politinės idėjos. Ypač neprastos jos buvo tada, kai tik kilo – maždaug prieš dešimtmetį. Taigi, šis tekstas tikrai nėra skirtas prezidento Valdo Adamkaus vykdytai Lietuvos politikai Ukrainos ar Gruzijos atžvilgiu kritikuoti.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad per tą dešimtmetį spėjo pakisti ir tarptautinė padėtis, ir ES, ir mūsų pačių savivoka. Yra pagrindo į Rytus pažvelgti nauju žvilgsniu – tik tą noriu pasakyti.

Z.Brzezinskis visai tiksliai pastebėjo, kad Rusija be Ukrainos negali būti imperija Europoje. Bet netrukus jis buvo suprastas atvirkščiai – kad Europa be Ukrainos (o gal ir be Rusijos) negalima.

Tai pasakius, kam mums ta Ukraina? Tam, kas mąsto geopolitiškai sekdamas Zbigniewu Brzezinskiu, tikriausiai, net pats klausimas gali skambėti išdavikiškai. Z.Brzezinskis visai tiksliai pastebėjo, kad Rusija be Ukrainos negali būti imperija Europoje.

Bet netrukus jis buvo suprastas atvirkščiai – kad Europa be Ukrainos (o gal ir be Rusijos) negalima. Maždaug tokia geopolitine idėja savo pirmąjį narystės ES dešimtmetį vadovavosi Lietuva.

Ši idėja nėra teisinga, nes Europa gali būti ne tik be Ukrainos ar Rusijos, bet ir be Lietuvos ar net Lenkijos. Tai, kad mes priklausome ES, nulėmė ne tiek kažkieno geopolitiniai interesai, kiek mūsų pačių labai konkretus XX a. politinis interesas.

Europa pirmiausia yra Vokietijoje ir Prancūzijoje – šito niekada neturėtume pamiršti. Jei tikrai norėsime ir toliau būti Europoje, mums reikės mąstyti ir gyventi kartu su Europa.

Turėsime pažinti Europą taip giliai, kad ji taptų mūsų pačių tapatybės dalimi, net jei tai reikštų atsisveikinimą su tam tikrais praeities įsitikinimais. Mes turime ką duoti Europai, bet tai nereiškia, kad ji neturi ko duoti mums.

Šiuo požiūriu klausimas, kam ta Ukraina, yra ne tik pagrįstas, bet ir toks, į kurį būtina atsakyti, gal net ne kartą, gal net periodiškai. Neapsigaukime – tai mes (visų pirma, Lenkija ir Lietuva) įtikinome ES, kad jai Ukraina reikalinga. Todėl esame už tai šiek tiek atsakingi ir turėtume nepraleisti progos peržiūrėti savo poziciją.

Man regis, mes pradėjome savo „žygį į Rytus“ būdami slapta įsitikinę, kad ES – imperija, jei ne esama, tai būsima. Tuomet daug svajota apie augančią vienybę, skambėjo garsūs šūkiai apie ES kaip globalaus pasaulio veikėją ir pan. Todėl visai pagrįstai atrodė, kad ES pradės veikti kaip imperija – aktyviai keis pasaulį aplink save.

Būtent tai, o ne karinė galia yra skiriamasis imperijos bruožas. Imperialistai drąsiai peržengia sienas, aptinka už jų chaosą, jį sutvarko ir stato naujas sienas. Argi ne taip Lietuvos elitas matė Ukrainos reikalą? Kiek tai buvo susiję su pačios Lietuvos politine savivoka, su Gintaro Beresnevičiaus idėjomis ir su tam tikru požiūriu į LDK istoriją – atskiras klausimas. Tai, ką čia sakau, norisi pakartoti, nėra kritika, o tik analizė.

Šiandien mums palengva aiškėja, kad ES nėra imperija (net ta prasme, kurią JAV galima neįžeidžiant vadinti imperija). Ji daug labiau primena džentelmenų klubą. O tai yra visiškai kito tipo politinė būklė.

Šiandien mums palengva aiškėja, kad ES nėra imperija (net ta prasme, kurią JAV galima neįžeidžiant vadinti imperija). Ji daug labiau primena džentelmenų klubą. O tai yra visiškai kito tipo politinė būklė.

Kaip man taikliai paaiškino vienas džentelmenas, svarbiausias bet kurio klubo tikslas yra būti. Tai visai nebūtinai blogas tikslas (pačiam klubui būna net labai gera būti) ir nereikia manyti, kad jis lengvai pasiekiamas.

Kiekvieno klubo nariai turi įvairiausių interesų, kiekviename klube kyla keisčiausių sumanymų ir labai dažnai kas nors siekia klubą paversti kažkuo kitu (įmone, profsąjunga, viešbučiu, lošimo namais ar, kodėl ne, imperija). Sėkmingai veikia tie klubai, kuriems pavyksta neišsižadėti savo prigimties ir atkakliai būti. Iš to, ką šiandien matome, labai panašu, kad ES yra būtent sėkmingai veikiantis džentelmenų klubas. Tokia tapatybė, tiesą sakant, gal net savaime plaukia iš pačios Europos kultūros.

Tačiau klubas labai smarkiai skiriasi nuo imperijos modelio tuo, kad nesiekia keisti savo aplinkos. Klubas yra labai susitelkęs į save, jis nuolat siekia būti savimi ir į aplinkinį pasaulį žiūri tik per save. Todėl Rytų partnerystė Europos klubui yra visai kitoks klausimas negu Europos imperijai.

Jei ES – džentelmenų klubas, tai posovietinė erdvė – gangsterių teritorija. Čia svarbus ne teisėtumo aspektas, o radikalūs kultūros ir pačios teisės sampratos skirtumai. Jei už didžiulio klubo lango atsiveria gangsterių pasaulis, tai galimi du tolesnės raidos scenarijai.

Vienas scenarijus prasideda, kai gangsteris ilgesingai pažvelgia pro langą į klubo vidų ir nusprendžia, kad jis ne blogesnis, ne mažiau turtingas ir puikiausiai galėtų tapti klubo nariu. Tuomet jis pasisiuva padorų kostiumą, susišukuoja ir po kelių nepavykusių bandymų patenka į klubo vidų. Gangsteris jaučiasi pakylėtas, nes džentelmenai su juo aptaria rimtus reikalus. Kai pritrūksta pinigų, gangsteriui, žinoma, tenka išeiti į lauką ir truputį paplėšikauti, bet klube jis vaidina nesąs gangsteris, o kiti džentelmenai taip pat vaidina, kad gangsteris nėra gangsteris.

Taip palengva pradeda formuotis idėja pasikviesti gangsterį (galų gale tą pačią Rusiją, nes Rytų partnerystės klausimas neatsiejamas nuo Rusijos) į vidų. Jei ne kaip narį, tai kaip svečią – gal papasakos apie savo nuotykius.

Maždaug taip Rusija pateko į Europą XIX amžiuje. Tačiau XXI amžiuje, atrodo, regime visai kitą scenarijų. Nuobodžiaujantys džentelmenai patys vis dažniau pro klubo langus žvalgosi į gangsterius, pavydėdami šiems tariamos laisvės. Kokia egzotika, kaip šauniai jie žudo ir plėšikauja, o mes čia tik drybsome susmukę foteliuose.

Taip palengva pradeda formuotis idėja pasikviesti gangsterį (galų gale tą pačią Rusiją, nes Rytų partnerystės klausimas neatsiejamas nuo Rusijos) į vidų. Jei ne kaip narį, tai kaip svečią – gal papasakos apie savo nuotykius ir pagyvins apsunkusią klubo atmosferą.

Bet kuris režisierius pažins, kad tai nebloga pradžia tragedijai. Gangsteris, žinoma, pagyvintų džentelmenų klubo atmosferą, tik ne visai taip, kaip tikisi džentelmenai. Galimą istorijos pabaigą palikime vaizduotei, bet manau, kad geras režisierius turėtų siekti kokio nors mirtino finalo.

Būtent antrojo scenarijaus kontekste Lietuva šiandien yra tas klubo narys, kuris ragina atidaryti duris ir eiti pažaisti gangsterių žaidimų. Ar tai tikrai tinkama laikysena, jei galvojame pirmiausia apie klubą (gali būti, kad su Ukrainos pritraukimu yra susiję kai kurie pačios Lietuvos interesai, bet tai atskiras klausimas)?

Ar neturėtume, kaip tik dėl savo ypatingos patirties, būti tie, kurie pasakytų kitiems nuobodžiaujantiems džentelmenams, kad vaizdai už lango yra bjaurūs ir iš arti jiems nepatiktų? Ar ne mes, vardan narystės klube daug iškentę, turėtume pirmieji pareikšti, jog kiekvienas potencialus naujas narys privalo labai norėti ir labai smarkiai stengtis, kad patektų į klubą?

Ar ne laikas ir savo bičiuliams Rytuose atsakyti Arūno Valinsko fraze „Jeigu taip, tai nafik“?

Ar ne laikas ir savo bičiuliams Rytuose atsakyti Arūno Valinsko fraze „Jeigu taip, tai nafik“? Jei per dešimt metų nesugebėjote apsispręsti, ko norite, tai kapstykitės patys (beje, dešimtmetis – labai geras matas; maždaug per tiek laiko į ES įstojo Lietuva ir kitos Rytų Europos valstybės – nes tikrai stengėsi ir tikrai to norėjo). Juk gangsterio net perrengti ir sušukuoti negali niekas kitas, tik jis pats. Kitaip išeis Frankenšteinas arba „Šuns širdis 2“.

Trumpai tariant, radikaliai ir iš esmės iškėlus Rytų partnerystės klausimą, tampa aišku, kad visos šios temos sąvokos jau prarado savo pirminę reikšmę.

Nebe ta Lietuva bando atvesti į, matyt, klaidingai suvoktą Europą visiškai kitokią Ukrainą. Ar tikrai kas nors žino, kam to reikia?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min