Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Istorija kaip argumentas

Šaltinis: 15min
0
A A

„Apie laikus, buvusius iki Tvano, mes žinome nedaug ir galbūt neturėtume daugiau žinoti“ – tokį nuosprendį vadinamajai proistorei XIX a. paskelbė Josephas de Maistre‘as. Mintis, reikia pripažinti, originalumu nepasižyminti. Panašią idėją galima aptikti dar Šv. Augustino „Dievo mieste“ ir kituose seniausiuose istoriniuose veikaluose. Pagaliau, ir pats Senasis Testamentas nelabai daug pasako apie laikus iki Tvano.

Šiandien, palyginti net su „pažangiu“ XIX amžiumi, žmonių pasipūtimas yra gerokai ūgtelėjęs. Manau, daugelis mūsų nedvejodami paaiškintų J. de Maistre‘ui, kad, pirma, klausimas, ar buvo Tvanas, o, antra, apie seniausius laikus mes žinome visai nemažai. Ir prasidėtų istorijų istorijos apie pirmykštes bendruomenes, mamutų medžiokles, akmeninius įrankius, neandertaliečius, gal net žmogaus giminystę su beždžionėmis (jei paklausite manęs, tai man jos tikrai ne giminės).

Šie pasakojimai apie senovę nėra vien tik įsivaizduojamas argumentas įsivaizduotame dialoge su J. de Maistre‘u. Senovės vizijos labai reikšmingai veikia tikrovę, istorija pirmiausia yra politinis argumentas. Kartais jis naudojamas net labai komišku būdu.

Svarbiausia neginčijamų pasakojimų apie senovę pasekmė yra ta, kad mes įsivaizduojame, jog žinome, iš kur atsirado valstybė ir teisė.

Turbūt įsimintiniausias atvejis – 2008 m. Ispanijos parlamento sprendimas suteikti žmogbeždžionėms teises (taip, būtent teises) į gyvybę ir laisvę. Gyvūnų galimybės turėti teises – atskira tema, bet šiuo atveju pabrėžtina tai, kad žmogbeždžionių teisių įtvirtinimą pasiūlę mokslininkai rėmėsi būtent bendros istorijos argumentu.

„Tai yra istorinė diena kovoje už gyvūnų teises, šis įstatymas gina mūsų evoliucijos bendražygius“, – sakė vienas iš iniciatorių.

Tačiau svarbiausia neginčijamų pasakojimų apie senovę pasekmė yra ta, kad mes įsivaizduojame, jog žinome, iš kur atsirado valstybė ir teisė. Tikriausiai prisimenate? Iš pradžių žmonės medžiojo ir rinko gėrybes, paskui suprato, kad augalus galima tyčia užauginti, ir išvystė žemdirbystę. Išvystę žemdirbystę jie tapo sėslūs, o kai tapo sėslūs, jų pradėjo daugėti. Kai žmonių pasidarė labai daug, jiems teko telktis į bendruomenes, gintis nuo kaimynų ir formalizuoti tarpusavio santykius. Taip atsirado teisę skelbianti ir užtikrinanti valstybė.

Gali atrodyti, kad nelabai svarbu žinoti valstybės kilmę, kasdieniame gyvenime tai „neaktualu“. O vis dėlto čia trumpai išdėstyta teorija apie valstybę, kuri visu grožiu išsiskleidė tik mūsų epochoje (t. y. po Prancūzijos revoliucijos), labai reikšmingai veikia kasdienybę.

„Naujasis žmogus“ nebelaiko valstybės savo likimu. Todėl nuolat klausia, ar nevertėtų jos atsisakyti. Jei mes patys valstybę sukonstravome dėl tam tikrų istorinių sąlygų, tai, sąlygoms pasikeitus, galėtume ją dekonstruoti.

Ši mintis persmelkia visas naujųjų laikų ideologijas, ji pastebima ir komunistų, ir anarchistų, ir liberalų vizijose. Šiandien valstybės dekonstrukcija atsinaujina utopistinėse globalaus verslo svajonėse,  kad ateityje („jau greitai“, kaip žmonės kartoja nuo maždaug XIX a. pradžios) valstybės išsiskaidys į tarpusavyje prekiausiančius ir kaip nori gyvensiančius laisvuosius miestus.

„Naujasis žmogus“ nebelaiko valstybės savo likimu. Todėl nuolat klausia, ar nevertėtų jos atsisakyti.

Svajonės svajonėmis, o realybėje jos veda į nusikaltimus. Patys svajotojai apie tai net nepagalvoja, bet valstybės panaikinimo idėja neišvengiamai tampa maišto užuomazga.

Neįmanoma siūlyti dekonstruoti valstybę tokiu būdu, kad kuriame nors tolesniame etape ši mintis nevestų prie ginkluoto sukilimo prieš valdžią. Maištas ir suirutė – savaime nelaimė, bet problema šiuo atveju dar sudėtingesnė. Valstybės esmė – autoritetas, visų pirma, išskirtinė teisė atimti žmogui gyvybę (net ir panaikinus mirties bausmę dar lieka karo atvejis). Jei valstybės išimtinė teisė žudyti paneigiama, vadinasi, žudyti gali visi. Šiuo atveju veiksmas yra neišvengiama idėjos pasekmė, kaip mus moko bent jau XX a. patirtis.

Bet ar mes tikrai sukonstravome ir galime dekonstruoti valstybę? Kiek patikimas mūsų istorijos argumentas? Ar pasakodami pirmykščių žmonių istorijas mes tvirtai žengiame sausuma ar vis dėlto vaikščiojame ant plonyčio ledo?

Jei atliksite vadinamąją savianalizę, netruksite nustatyti, iš kur kyla jūsų asmeniškos žinios apie ikiistorinius laikus. Iš mokyklos, žinoma. Bet jei kada nors po mokyklos baigimo jus sudomino koks nors ypatingas istorijos periodas, tai turėtumėte žinoti, kokios apibendrintos, o iš tikrųjų neapibrėžtos yra mokinių įgyjamos žinios apie praeitį.

Kitas svarbus šaltinis – žiniasklaida. Bet ji juk viską iškraipo, tiesa? Jei iš laikraščių neįmanoma susidaryti patikimo šiuolaikinės politikos vaizdo, tai ką spauda gali papasakoti apie pirmykščius žmones?

Visada lieka paskutinė instancija – mokslininkai. Bet jų mažai ir jie susiskaldę. Pirmykščių žmonių klausimu dominuoja archeologija ir antropologija (pastaroji studijuoja necivilizuotų čiabuvių gyvenimą ir iš tų studijų daro išvadas, kaip galėjo gyventi pirmykštės bendruomenės). Kuo labiau giliniesi, tuo labiau išskydusios atrodo jų pozicijos.

Pirmiausia apie radinius. Šv. Augustinas buvo įsitikinęs, kad turi šiokių tokių įrodymų, jog iki Tvano žmonės buvo nepaprastai aukšti. Savo išvadą jis grindė vienur ir kitur randamais didžiuliais senoviniais kaulais.

Pripažinimas, kad mes nežinome, iš kur atsirado valstybė, gali iš esmės pakeisti politiką, net pačią jos sampratą. O mes juk nežinome.

Šiandien mokslininkai spėja, kad iš tikrųjų tai buvo dinozaurų kaulai. Tai, kaip sakoma, irgi ne faktas. Šiais laikais paties Šv. Augustino kaulų jau nedaug beliko ir jie jau spėjo sukelti įvairiausių autentiškumo ginčų. Ką tada kalbėti apie jo laikų radinius, kurių niekaip nepatikrinsi.

Tačiau svarbiausia pavyzdžio prasmė visai kita. Radinys įgyja reikšmę tik dėl interpretacijos. Jei Šv. Augustino interpretacija kartais atrodo juokinga, tai nereikėtų pernelyg rimtai vertinti ir savo pačių teorijų.

Viliojantys tariamai pirmykštę būklę išsaugojusių čiabuvių pavyzdžiai irgi turi savo antrąją pusę. Nuo pat XIX a., kai tapo labai madinga domėtis laukinių gyvenimu, egzistuoja alternatyvi teorija, kad čiabuviai yra ne išsaugoję pirmykštę būklę, o degradavę iš labai seniai egzistavusios galbūt nežinomos tobulesnės kultūros.

Pagrindo tokiems svarstymams paprastai suteikia kalbos tyrimai – laukiniai žino žodžių, kurie jų gyvenime neturi prasmės. Nesiekiu čia įpiršti kam nors šios teorijos kaip teisingos, tik noriu pastebėti, kad dominuojanti versija apie pirmykštės būklės išsaugojimą iš pažiūros yra maždaug tiek pat pagrįsta.

Kad ir kaip būtų, mūsų ledas, regis, šiek tiek per plonas, kad ant jo statytume teorijas, galinčias sugriauti mūsų gyvenimą. Turbūt, bent vertinant bendrųjų žinių būklę, būtų saugiau grįžti prie J. de Maistre‘o tezės: „Apie laikus, buvusius iki Tvano, mes žinome nedaug ir galbūt neturėtume daugiau žinoti“.

Jei nepatinka Tvanas, galima jį pakeisti žodžiu „raštas“ ir bus maždaug panašu. Turbūt teisingiau ne kurti pasakas apie pirmykščius žmones, o įsivaizduoti, kad žmonija mūsų bendrame suvokime tiesiog išnyra tam tikru istorijos metu.

Išnyra sėdama ir pjaudama, skaitydama ir rašydama, gyvendama miestuose, tikėdama dievus. Ir, svarbiausia, žmonija išnyra jau pažindama valstybę ir teisę.

Tai nėra vien tik išvedžiojimų klausimas. Pripažinimas, kad mes nežinome, iš kur atsirado valstybė, gali iš esmės pakeisti politiką, net pačią jos sampratą. O mes juk nežinome. Na, gerai, patikslinkime: iš kur atsirado valstybė, mes nežinome taip tvirtai, kad būtų galima dėl to žinojimo rizikuoti gyvybe. Bent aš savąja nerizikuočiau.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min