Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Ką šaukia šauktiniai?

Šaltinis: 15min
0
A A

Bernardas Gailius Viena iš svarbiausių Lietuvos politikos problemų yra ta, kad mes nuosekliai vengiame diskutuoti dėl tikrai svarbių dalykų ir atkakliai ginčijamės dėl nesvarbių. Šauktinių įstatymo svarstymas tik dar kartą šią ydą išryškino.

Nuo klausimo, ar reikia laikinai grąžinti šaukimą į kariuomenę, mes tučtuojau perėjome prie diskusijos „šauktiniai prieš profesionalus“, o iš ten – tiesiai prie nenoro stoti į kariuomenę ir patriotizmo. Taip nejučia bent laikinai buvo „paslinkta“ visa tėvynės meilės samprata. Dabar viešai pasisakyti už profesionalų kariuomenę, atrodo, galėtų tik tie, kas nebijo būti palaikyti nepatriotais.

Bet tai ne didžiausia problema – visuomenės nuotaikos užeina ir praeina. Kur kas svarbiau, kad nenoras stoti į kariuomenę ir patriotizmas visai nėra reikšmingiausi šauktinių istorijos klausimai.

Veiklaus patriotizmo stoka Lietuvai šiuo metu tikrai negresia. Vien Šaulių sąjunga kaip sustiprėjo prasidėjus karui Ukrainoje.

Beveik prieš dešimt metų leptelėjau (man tai nuolat kas nors primena), kad Lietuva nebūtų pajėgi sukelti naują partizanų karą. Atsiimu savo žodžius. Mūsų dienų Lietuva tikrai pasiruošusi pasipriešinti visomis neįmanomomis priemonėmis. Bet man atrodo svarbiau, kad prieš tai ji dar panaudotų visas įmanomas.

Štai kodėl svarbu pasakyti tiesą apie šauktinių sugrąžinimą. O ji tokia: dabartinėje situacijoje tai buvo bene vienintelė išeitis.

Štai kodėl svarbu pasakyti tiesą apie šauktinių sugrąžinimą. O ji tokia: dabartinėje situacijoje tai buvo bene vienintelė išeitis.

Sprendimas, kuriam niekas nematė jokios alternatyvos – tai, beje, patvirtino ir labai solidarus Seimo balsavimas. Todėl ir gerai visiems pažįstamas prezidentės ryžtas šiuo atveju suveikė palankiai.

Bet visa tai nereiškia, kad sprendimas yra geras dėl savęs paties. Kas rimčiau susimąstė apie susiklosčiusią padėtį, tas suprato: šauktinių grąžinimas yra skylių kamšymas. Štai apie tas skyles ir reikėtų iš tikrųjų šnektelėti.

Prisiminkime. Seniai labai seniai, 2008 m. po ilgų ne vieną vyriausybę trukusių diskusijų Lietuva nusprendė atsisakyti šauktinių ir kurti visiškai profesionalią kariuomenę. Tuomet nustatytas tikslas – apie 14 tūkst. karių kariuomenė iš profesionalų ir savanorių. Nors tų pačių 2008 m. rudenį Lietuvoje iš esmės pasikeitė valdžia, radikalių pokyčių karinėje doktrinoje neįvyko.

O štai dabar, visiems sunerimus dėl geopolitinės padėties, paaiškėjo, kad kariuomenė blogai užpildyta kariais. Ne viską žinome apie kariuomenės veiklą ir planus, bet apskritai tokiu atveju galimos tik dvi išvados. Arba 2008 m. planas buvo blogas, arba jis blogai įgyvendintas.

Arba 2008 m. planas buvo blogas, arba jis blogai įgyvendintas.

Bet kuriuo atveju reikėtų ko nors paklausti mažiausiai dviejų (kairiosios ir dešiniosios) vyriausybių. Tačiau mes neklausiame. Mieliau klausiame vienas kito: tai ginsi tėvynę ar ne?

Apie kariuomenės planus ir jų nevykdymą neklausiame turbūt todėl, kad nujaučiame atsakymą ir jis mums nepatinka. Lietuvos elitas nesutaria dėl esminių valstybės gynybos prielaidų. Tai ir yra vadinamasis dramblys kambaryje – problema, kurią visi supranta, bet niekas nenori paliesti.

Kadangi elitas nesutaria dėl valstybės gynybos prielaidų, tai vyriausybės nenoriai vykdo viena kitos planus. Taip kariuomenė ir tampoma nuo tariamo patriotizmo prie nemažiau tariamo pragmatizmo. Ginkluotosios pajėgos vis tiek auga ir stiprėja, bet ne taip, kaip galėtų elitui pasiekus aiškų sutarimą.

Todėl iš tikrųjų turėtume diskutuoti ne apie norą ar nenorą tarnauti kariuomenėje, o apie tai, kaip įsivaizduojame grėsmes Lietuvai ir ką mums reiškia sąvoka „valstybės gynyba“. Gal vieną kartą jau pabandykime?

Mano įsitikinimu, vadinamasis hibridinis karas nėra didžiausia grėsmė Lietuvai.

Pavyzdžiui, mano įsitikinimu, vadinamasis hibridinis karas nėra didžiausia grėsmė Lietuvai. Mūsų teritorija maža ir lygi, ją paprasta valdyti, jei tik vyriausybė veikia efektyviai. Todėl Lietuvoje beveik neįmanomas sąmokslas – nei savas, nei užsienio inspiruotas.

Dėl tos pačios priežasties, beje, menkai tikėtinas ir koks nors atskiras Lietuvos–Rusijos karas. Rusija, tikėkimės, taip pat supranta, kad norėdama užimti Lietuvą ji turėtų pradėti atvirą karinę agresiją (o tai Rusijai bent šiuo metu nepriimtina).

Nei žalių, nei kitos spalvos žmogeliukų Lietuvoje nepakaktų – juos greitai sudorotų ir profesionalų, ir šauktinių kariuomenė, o gal net policija. Iš esmės tai neseniai vykusio vizito metu patvirtino Lenkijos kariuomenės vadas, savotiškai pavaduodamas Lietuvos kariuomenės vadą.

Nei žalių, nei kitos spalvos žmogeliukų Lietuvoje nepakaktų – juos greitai sudorotų ir profesionalų, ir šauktinių kariuomenė, o gal net policija.

Iš Rusijos mes, žinoma, visada galime tikėtis bandymų pasinaudoti demokratijos silpnybėmis ir paveikti sprendimų priėmimą Lietuvos viduje.

Tai vyksta nuolat, Rolando Pakso apkalta – tik ryškiausias, bet toli gražu ne vienintelis pavyzdys. Bet tai politinės, o ne karinės grėsmės.

Tikra karinė grėsmė Lietuvai yra tik naujas karas Europoje. Jei toks karas prasidėtų (šiuo metu labiausiai baiminamės, kad jį gali pradėti Rusija), Lietuvos stiprybė iš karto virstų silpnybe. Mažą ir lygią valstybę, kurią lengva valdyti, taip pat lengva okupuoti ir net nelabai sunku išlaikyti užimtą.

Daugiausia apie tokio karo perspektyvas (tiek, kiek apskritai karus įmanoma prognozuoti) mums pasako Antrojo pasaulinio karo istorija. Ši istorija pateikia dvi svarbiausias Lietuvos karinės gynybos pamokas.

Pirma pamoka – apie strateginį plotį. Milžiniškas 1939–1940 m. SSRS poslinkis į Vakarus, kurio viena iš aukų buvo Lietuva, tapo įmanomas tik dėl vienos priežasties. Ne tik Lietuva su Lenkija, bet ir visos kitos to fronto valstybės nebuvo sukūrusios jokios tvirtesnės karinės sąjungos.

Jei bent dalis valstybių tarp Baltijos ir Juodosios jūros būtų galėjusios pasipriešinti kartu, tai net Vokietijai spaudžiant (Molotovo-Ribbentropo sutarties pagrindu) iš kitos pusės SSRS užkariavimai Europoje greičiausiai būtų kur kas mažesni. Tai per daug platus frontas – iš dalies dėl to abi Molotovo-Ribbentropo pakto šalys (tikėtina, ruošdamosi viena kitą užpulti) siekė jį susiaurinti.

Jei iš tikrųjų baiminamės Rusijos agresijos, ši pamoka labai svarbi. Kuo stipresnė bus Rusijos kelyje į Europą esančių valstybių karinė sąjunga, tuo mažesnė agresijos tikimybė. Kad ir ką kalbėtų viešai, Rusija moka įvertinti ne tik tai, ką gali, bet ir tai, ko negali.

Kad ir ką kalbėtų viešai, Rusija moka įvertinti ne tik tai, ką gali, bet ir tai, ko negali.

Antra pamoka – apie strateginį gylį. Šiuolaikinės karo technikos požiūriu visa Europa yra labai mažas žemynas. Todėl valstybės turi būti pasiruošusios didesnio karo atveju prarasti savo teritorijos kontrolę.

Lietuvai tai beveik garantuota. Nei profesionalų, nei šauktinių kariuomenės, nei partizanų pasipriešinimas nepadėtų mums išvengti okupacijos. Todėl valstybės gynyba visų pirma reiškia ne teritorijos, o vyriausybės ir jos teisėtų pretenzijų gynybą.

Antrajame pasauliniame kare absoliuti dauguma Europos valstybių buvo bent laikinai okupuotos. Geriausiai apsigynė tos, kurių vyriausybės pajėgė organizuotai pasitraukti, neleido priešui sudaryti teisėtos valdžios iliuzijos (štai čia tikrai svarbios visuomenės nuostatos) ir įsijungė į sąjungininkų pajėgas kaip valstybės.

Puikus pavyzdys yra Norvegija – net Prancūzijai sekėsi blogiau.

Šiandien tik NATO duoda Lietuvai abu – strateginio pločio ir strateginio gylio sprendimus. „O jeigu nebus NATO“ Lietuvai nėra galimas karo scenarijus. Tai – Lietuvos pabaiga, po kurios nauja pradžia vėl atrodytų kaip stebuklas. Nėra jokios prasmės tai planuoti.

Todėl Lietuvos kariuomenė turi vystyti tokius pajėgumus, kurie turėtų didžiausią vertę tiek NATO veiksmams už Europos ribų, tiek ir galimo karo atveju.

Ar tai specialiųjų operacijų pajėgos, ar kas nors kita – tegul sprendžia tie, kas žino, ko reikia NATO. Ar tam reikia profesionalų, ar šauktinių – taip pat labiau techninis negu politinis klausimas.

Šauktinių diskusijoje man labiausiai kelia nerimą  patriotizmą lydinti įtarumo Vakarų atžvilgiu potekstė.

O šiandienėje šauktinių diskusijoje man labiausiai kelia nerimą nepastebimai, bet ištikimai patriotizmą lydinti įtarumo Vakarų atžvilgiu potekstė.

Bandant atvirai diskutuoti ji dažniausiai paneigiama – nuo to tik blogiau.

Bet jei tam tikra dalis Lietuvos elito mano, kad iš esmės minkštakūniai Vakarai trukdo mums gintis, tai tikrai neapsiginsime. Ir vėl.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Rusija
Parašykite atsiliepimą apie 15min