Dabar populiaru
Publikuota: 2013 birželio 13d. 20:58

Bernardas Gailius: Kodėl Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

„Jei iš tikrųjų galvojate taip, kaip sakėte, atvažiuokite į Vilnių ir dalinkitės mūsų vargais“. Ką jūs atsakytumėte į tokį telefono skambutį? Tiksliai žinome tik tai, kaip, 1991 m. sausį paskambinus Vytautui Landsbergiui, pasielgė tuometis Islandijos užsienio reikalų ministras Jónas Baldvinas Hannibalssonas – susirinko daiktus ir išvyko į Vilnių. Taip prasidėjo diplomatinė misija, kuri baigėsi Islandijai oficialiai pripažinus Lietuvą 1991 m. vasario 11 dieną.

Šiuos įvykius dažniausiai esame linkę prisiminti kaip maždaug simbolinės reikšmės faktą. Esą viskas suprantama: nedidelė valstybė kažkur šiaurėje, kas jai – gali pripažinti sau ką nori, vis tiek niekas nuo to nepasikeis. O kadangi nepasikeis, tai Lietuva nuo tokio pripažinimo nesustiprėja, Islandija – nesusilpnėja, viskas lieka kaip buvę, bet, žinoma, smagu, kad kažkas parodo draugystę. Pagal tokią logiką Lietuva buvo iš tikrųjų pripažinta tik tada, kai ją pripažino JAV ir Sovietų Sąjunga.

Tačiau dažnai politikoje, kaip ir gyvenime, pirmas žingsnis yra būtina sąlyga paskutiniam, o tas, kas žengia pirmas, beveik visada yra vertas daugiau, nei tas, kas įšoka į, taip sakant, jau plaukiantį laivą.

Tačiau dažnai politikoje, kaip ir gyvenime, pirmas žingsnis yra būtina sąlyga paskutiniam, o tas, kas žengia pirmas, beveik visada yra vertas daugiau, nei tas, kas įšoka į, taip sakant, jau plaukiantį laivą.

Šiuo požiūriu, tikrai simboliškai skamba nesename interviu papasakoti Hannibalssono atsiminimai: „Man nulipus nuo podiumo [1990 m. saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje Kopenhagoje, į kurią Lietuvos kaip nepripažintos valstybės atstovai nebuvo įleisti; Hannibalssonas tai laikė Vakarų gėda ir maždaug apie tai kalbėjo], prie manęs priėjo JAV delegacijos pirmininkas Maxas Kampelmanas, apkabino mane ir pasakė, kad būti mažos tautos užsienio reikalų ministru ir turėti teisę kalbėti tiesą yra privilegija“.

Taigi ir Kampelmanas, regis, turėjo galvoje, kad Islandija gali sau leisti ką nori, o didžiąsias valstybes slegia atsakomybės našta, todėl jos turi pirmiausia gerai ištirti padėtį – sužinoti, ar tikrai Sovietų Sąjungai jau atėjo galas. Bet ar ne tokius pareiškimus psichologai vadina racionalizacija – gynybos mechanizmu, per kurį nederami poelgiai paaiškinami tariamai išmintingomis priežastimis?

Susidėdama su Lietuva ir kitomis dar nepripažintomis Baltijos valstybėmis, Islandija rizikavo daugeliu dalykų. Net ir būdama maža ir šiaurėje ši šalis nebuvo nesvarbi. Islandija buvo vienas iš svarbiausių Šaltojo karo strateginių taškų, kurį žūtbūt siekė išlaikyti amerikiečiai. Nors galų gale Islandija ne tik priėmė JAV kariuomenę, bet ir įstojo į NATO, visa tai nebuvo savaime suprantama ir Vakarų pasaulis gerai žinojo apie Islandijai padarytas nuolaidas.

Kita vertus, Sovietų Sąjunga irgi turėjo priemonių daryti įtaką Islandijos politikai. XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje Islandija susiginčijo su Didžiąja Britanija dėl žvejybos teisių (beje, tuomet JAV teko stoti prieš savo vadinamąjį „pusbrolį“ ir paremti Islandiją) ir dėl to prarado svarbų prekybos partnerį. Sušlubavusią islandų ekonomiką išgelbėjo sovietai, kurie iš esmės pasiūlė keisti žuvį į naftą ir dujas.

Šis Islandijai labai svarbus sandoris pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę vis dar galiojo. Kaip vėliau prisiminė Hannibalssonas, Islandijos vyriausybei, prieš pripažįstant Lietuvą, teko slapta susitarti su alternatyviais naftos ir dujų tiekėjais.

Be to, reikia prisiminti ir tai, kad sovietai jau anksčiau protestavo dėl Islandijos reiškiamos paramos Baltijos valstybėms. Vienu metu iš Reikjaviko net buvo atšauktas Sovietų Sąjungos ambasadorius. Todėl Hannibalssono teiginys, kad abi valstybės grėsmingai priartėjo prie karo ribos, gal ir nėra visai nepagrįstas.

Per visą savo istoriją Islandija išsiskyrė paradoksaliu silpnojo savarankiškumu. Ji niekada iki galo nepasidavė Norvegijos karaliams, visą laiką ginčijosi dėl savivaldos su naujais sąjungininkais Danijoje, o prieš danus pasitelkė Didžiąją Britaniją, su kuria, galų gale, taip pat susiginčijo ir laimėjo.

Taigi, Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę būtent tokiame kontekste, nepaisydama jo. Todėl atsakymas į klausimą, kas lėmė pripažinimą, negali apsiriboti geopolitiniais išvedžiojimais ir mažųjų valstybių „privilegijomis“. Reikia daug konkrečiau ir giliau pažvelgti į valstybę ir jos žmones.

Per visą savo istoriją Islandija išsiskyrė paradoksaliu silpnojo savarankiškumu. Ji niekada iki galo nepasidavė Norvegijos karaliams, visą laiką ginčijosi dėl savivaldos su naujais sąjungininkais Danijoje, o prieš danus pasitelkė Didžiąją Britaniją, su kuria, galų gale, taip pat susiginčijo ir laimėjo.

Net Šaltojo karo laikotarpiu, kai pasaulis, atrodo, buvo priverstas nedviprasmiškai rinktis vieną iš dviejų supervalstybių, islandai lošė savo partiją. Be to, kad nedvejodama sudarė sandorį su sovietais, taip atremdama britų spaudimą, Islandija dar buvo ir valstybė, kuri uždirbo iš Antrojo pasaulinio karo, ir, tokiu būdu būdama gerokai pralobusi, susirinko didžiausią dalį paramos (skaičiuojant vienam gyventojui) pagal nukentėjusiems skirtą Marshallo planą.

Todėl galima neabejoti – pripažindama Lietuvos nepriklausomybę Islandija ne šiaip sau naudojosi mažos valstybės „privilegija“, o darė tai, ką manė esant reikalinga. Suvokimas, kad pripažinti Baltijos valstybes yra svarbus ir reikalingas dalykas, galbūt buvo susijęs ir su giliai islandiškoje kultūroje įsitvirtinusiu teisingumo jausmu.

Senovinės teisės tyrinėtojas Williamas Ianas Milleris kaip pavyzdį pateikė vieną islandų sagos ištrauką. Norvegų pirkliai per ginčą nukirto vienam islandui ranką. Šalys susitarė dėl teisėjo ginčui spręsti, kuriuo tapo kitas islandas (susitarti dėl teisėjų tuomet buvo įprastas būdas konfliktui išspręsti).

Teisėjas priteisė kompensaciją, kurią norvergai iš pradžių sutiko mokėti, bet vėliau pareiškė, kad ji per didelė. Tada teisėjas pasakė: „Galim padaryti taip: aš pats sumokėsiu kompensaciją, bet paskui iš norvegų išsirinksiu panašaus sudėjimo vyrą, kuriam nukirsiu ranką. Jo ranką galėsite kompensuoti taip pigiai, kaip tik panorėsite.“ Tuomet norvegai sutiko mokėti priteistą kompensaciją.

Kaip pažymi Milleris, viena iš teismo sėkmės priežasčių buvo teisėjo sugebėjimas atskleisti tikrąją rankos vertę. Iš esmės jis parodė, kad islando ranka neturėtų būti pigesnė negu norvego.

Labai panašią paralelę galima įžvelgti Lietuvos nepriklausomybės pripažinime.

Rizikuodama savo padėtimi, Islandija parodė, kad jos pačios valstybė ir nepriklausomybė nėra bragesnė nei Lietuvos. Taip Vakarų pasauliui, tarsi kokiems norvegų pirkliams iš sagos, teko prisiminti, kad kalba eina ne apie pinigus, o apie rankas, ne apie vadinamuosius interesus, o apie tikrus dalykus, tokius, kaip nepriklausomybė ir suverenitetas.

Rizikuodama savo padėtimi, Islandija parodė, kad jos pačios valstybė ir nepriklausomybė nėra bragesnė nei Lietuvos.

Tačiau net ir radusi atramą, sakykime, Islandijos dvasioje, tokia strategija negalėjo pavykti be konkrečių žmonių, pirmiausia, paties Hannibalssono indėlio. Po to, kai 1991 m. sausį atvažiavo į Vilnių, ir po to, kai užtikrino Baltijos valstybių pripažinimą, Hannibalssonas gali kalbėti apie mažųjų solidarumą visai kitu balsu.

Diskusijose apie pilietinę visuomenę paskendęs šiuolaikinis pasaulis, solidarumą jau sugebėjo nuvalkioti iki maždaug gebėjimo kartu iššluoti kiemą ar pakeisti laiptinės duris.

Tačiau tikrasis žmonių ir valstybių solidarumas, tai, apie ką vienas iš pirmųjų prabilo Mahatma Ghandis, yra daug gilesnė politinė idėja. Jos išpildymas priklauso nuo kažkurio konkretaus žmogaus drąsos žengti pirmąjį žingsnį kritiškoje situacijoje. Turbūt tik tas, kas tai yra kada nors padaręs, gali ką nors prasminga apie solidarumą pasakyti.

Todėl 1991 m. Islandijos sprendimas pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, be kita ko, skelbia amžiną pamoką, kad politika nėra kitokia nei gyvenimas. Sugebėti padaryti tai, ką reikia – štai kas svarbiausia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Būk sumanus

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie 15min