Analitikai rimtai tokių pasakymų nevertina, nes šiandien Turkijai toks pasirinkimas nebūtų naudingas. Bet Turkijai (dėl jos pačios eurointegracijos siekio) patogu šantažuoti ES, vaizduojant, kad ir Stambulas nuo šiol rinksis tarp Europos ir Eurazijos. Neverta nė sakyti, jog Kremliui taip pat smagu tokiu būdu paerzinti Briuselį.
Dar įdomesnis posūkis įvyko praėjusią savaitę, kai Ukrainos vyriausybė dramatiškai pareiškė sustabdanti pasiruošimą asociacijos sutarčiai su ES. Šis ne visai netikėtas politinis veiksmas aiškiai atskleidė ne tik Ukrainos priklausomybę nuo Rusijos, bet ir V.Janukovyčiaus vyriausybės pasirinkimą, kuris paskelbimo metu atrodė galutinis.
Šis ne visai netikėtas politinis veiksmas aiškiai atskleidė ne tik Ukrainos priklausomybę nuo Rusijos, bet ir V.Janukovyčiaus vyriausybės pasirinkimą
Bet šios diplomatinės dramos viršūnė yra Lenkijos premjero D.Tusko pareiškimas, kad ES sieks asociacijos sutarties su Ukraina bet kokiomis sąlygomis ir kad Lenkijos prezidentas, tikriausiai, vyks į Kijevą permaldauti V.Janukovyčiaus.
Akivaizdu, kad „bet kokios sąlygos“ D.Tuskui dar atsirūgs, nes V.Putinas tikrai sugalvos kokių nors netikėtų sąlygų. Tačiau į Lenkijos premjero pareiškimą įdomiau pažvelgti atsiribojant nuo artimiausių tiesioginių pasekmių – kaip į reiškinį, atspindintį tam tikrą ES politiką smarkiai veikiančią pasaulėžiūrą.
Galima neabejoti, kad D.Tuskas pareiškė ne vien savo nuomonę ir politinę poziciją. Vien tai, kad jis kalbėjo iš esmės ES vardu liudija, kad savo pareiškimą Lenkijos premjeras su kuo nors derino. Turbūt būtų visai tikslu spėti, kad D.Tusko atspindėta pasaulėžiūra yra būdinga tam tikram ratui aukšto rango ES diplomatų ir grupei arčiau rytinės sienos esančių ES valstybių politikų.
Ši pasaulėžiūra nusistovėjo per tam tikrą laiką ir ją suformavo įvairūs faktoriai: ES plėtra, priimant tradiciškai „antirusiškas“ valstybes, agresyvi Rusijos politika (ypač energetinė) Europoje, dešiniųjų ar į jas panašių politinių jėgų sustiprėjimas ES ir su tuo susijęs gal net ne visada įsisąmoninamas siekis susigrąžinti prarastą europietiškos savivertės pojūtį bei kiti XXI a. pokyčiai.
Aptariamos pasaulėžiūros atstovai mato vadinamąją Rytų kaimynystės politiką kaip geopolitinio žaidimo instrumentą. Įsivaizduojama, kad ES privalo konkuruoti su V.Putino palyginti nuosekliai (nors ir ne visada sėkmingai) kuriama Eurazijos sąjunga. Dėl to reikia atremti įvairius iššūkius: užtikrinti ES narių energetinę nepriklausomybę, plėtoti alternatyvius rusiškiems energetikos, transporto ir prekybos projektus ir pan.
Būtent tokiame kontekste matomas ir darbas su „pilkosiomis“ valstybėmis, tokiomis kaip Ukraina ar Moldova. Jas reikia „pritraukti“, sukurti joms palankias sąlygas europizuotis, kitaip jos taps analogiškų Rusijos ėjimų taikiniais ir Eurazijos dalimi.
Kad ir koks logiškas atrodytų šis Rytų kaimynystės matymas, jis pasižymi keliais svarbiais trūkumais ir tolimesnėje perspektyvoje, mano nuomone, yra labai rizikingas.
Ar manote, kad ne tik Lenkijos, bet ir Vokietijos rinkėjai nori pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina bet kokiomis sąlygomis? Kad jie nori ne tik išpirkti Graikiją, bet ir nusipirkti Ukrainą?
Visų pirma, geopolitinio žaidimo su Rusija žaidėjai nenori skaitytis su juos išlaikančia politine tikrove. Dauguma ES valstybių yra demokratinės – tai faktas. Kaip paskutinė instancija svarbius politinius sprendimus jose lemia rinkėjai – tai irgi faktas.
Ar manote, kad ne tik Lenkijos, bet ir Vokietijos rinkėjai nori pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina bet kokiomis sąlygomis? Kad jie nori ne tik išpirkti Graikiją, bet ir nusipirkti Ukrainą? Ar gal manote, jog Vokietijos rinkėjai yra pakankamai kvaili, kad nesuvoktų, koks šiuo atveju yra pasirinkimas?
Atrodo, kad kai kurie ES diplomatai nori žaisti XIX a. valstybininkų vertus žaidimus neturėdami už savęs XIX a. imperijų politinės galios ir struktūros. Tai tik dar kartą patvirtina, jog Europos politikos kryptį vis dar dažnai lemia romantinis polėkis.
Kita vertus, Rusija, priešingai, turi sukaupusi daugelio metų būtent imperinės politikos patirtį. Tik šios patirties dėka V.Putinas ir išsilaiko. Tai reiškia, kad pats geopolitinis žaidimas kaip santykių forma yra nuo pat pradžių naudingas tik Rusijai.
Palyginimui įsivaizduokite, kad meistriškas kamuolio daužymas į žemę ir taiklūs metimai į neginamą krepšį turi nedaug prasmės, jei kiemo draugai atsisako žaisti krepšinį ir verčiau eina į kiną. Labai panašiai Rusijos sugebėjimas išlaikyti savo įtakoje įvairias posovietinės erdvės valstybes pats savaime nei stebina, nei yra kaip nors išskirtinai grėsmingas.
Tačiau šiuo atveju iššūkis sugundo ES diplomatus ir politikus ir jie eina žaisti gatvės krepšinio „iš pinigų“ su profesionaliu krepšininku. Tada ir prasideda...
Priversdama Ukrainą netikėtai blokuoti asociacijos sutartį su ES, Rusija ne tik demaskavo europiečių blefą dėl J.Tymošenko išlaisvinimo kaip būtinos sąlygos, bet ir išprovokavo D.Tuską pademonstruoti, kaip labai Briuselis nori suartėti su Kijevu. Labai prastai išmanau krepšinį, bet tai tikriausiai prilygsta atvejams, kai pataikai tritaškį ir dar priverti varžovą prasižengti.
Tačiau tai tik epizodas. Profesionalas V.Putinas iš principo kontroliuoja žaidimą, gali jį ne tik pagal poreikius aštrinti ar švelninti, bet ir strategiškai kreipti jam pačiam patinkančios baigties link.
Čia reikia atkreipti dėmesį į dar vieną aptariamos ES diplomatų ir politikų pasaulėžiūros trūkumą. Lietuvoje ne visada pajėgiame aiškiai pajusti, kokia gilia prasme strateginės ES ambicijos yra antiamerikietiškos.
Pokariu padarytos didžiulės JAV įtakos Europai sukelta trauma persmelkė visą europietišką politinį mąstymą. Ne tik pacifistų protestai, bet ir, pavyzdžiui, idėja kurti ES ginkluotąsias pajėgas kilo dėl nesavarankiškumo pojūčio santykiuose su JAV.
Man studijuojant universitete Europos valstybių ekspertai pristatinėjo Bolonijos programą kaip unikalią galimybę pasivyti ir aplenkti greičiau ir efektyviau besimokančius amerikiečius.
Tokia politinė sąmonė geopolitinį žaidimą su Rusija taip pat priima kaip įrodymą, kad Europa ir pati šį tą gali. Tai atitinka (ir čia matau tikrąjį pavojų) nė kiek neslepiamą Rusijos siekį atskirti ES nuo JAV. Atskirti juk galima ir paradoksaliu būdu – suteikiant ES savarankišką konkurencijos su Rusija lauką.
Be JAV žaidžiamas geopolitinis žaidimas gali baigtis tik vienu labai rusišku būdu. Mums įrodys, kad tokių „Europos problemų“ kaip Ukraina ir Baltarusija neįmanoma išspręsti be Rusijos.
Reikalas tas, kad JAV vienintelėms pavyko sukurti kažką panašaus į vakarietišką demokratinę imperiją. Todėl JAV gali suteikti Europos geopolitiniams žaidimams trūkstamą galios išteklį. Kartu su amerikiečiais mes, jei tikrai reikia, galime tikėtis sau naudinga linkme paveikti (bet tuomet pirmiausia ne ES instrumentais, o kitais būdais) Rytų kaimynus.
Tuo tarpu be JAV žaidžiamas geopolitinis žaidimas gali baigtis tik vienu labai rusišku būdu. Mums įrodys, kad tokių „Europos problemų“ kaip Ukraina ir Baltarusija neįmanoma išspręsti be Rusijos.
Tai įrodžius, klausimas, kodėl tai Europos problemos, nebegalės būti iškeltas. Pralošęs pinigus gatvės krepšinyje nebepasakysi „Verčiau būčiau nuėjęs į kiną“. Todėl teks sėstis prie stalo su V.Putinu ir kalbėtis apie Europos problemas.
Tą stalą jau šiandien mato ne tik pats V.Putinas, bet, manau, ir aukšto rango ES diplomatai. Dėl Rytų Europos politikų nebūčiau toks tikras. Šiuo atveju svarbu tai, kad prie tokio stalo būtų kalbama V.Putino sąlygomis ir jo kalba.
Aš asmeniškai nenorėčiau prie to stalo atsidurti.
