Humoras, kurį siekiama užgniaužti, iš esmės jau galėtų būti pavadintas tradiciniu. Bent tokią išvadą diktuoja ne prancūziškų šaltinių analizė. Tarp tariamai skandalingiausių Dieudonné pasirodymų – „viktimizacijos konkursas“ ir nevykę juokeliai apie holokaustą. Taip pat, atrodo, esama siužetų, kuriuose vertinami Izraelio ir Palestinos santykiai.
Žurnalistai visa tai apipynė labai nuspėjamais komentarais. Pavyzdžiui, vienas televizijos BBC pašnekovas tvirtino, kad Dieudonné patyčios jį privertė prisiminti nacių Vokietijos laikus, nors kalbėtojo amžius (tiksliau – jo išvaizda) neįtikino tokių tolimų atsiminimų tikrumu.
Pretekstas drausti pasirodymus – ne mažiau tradicinis. Antisemitizmas ir rasinės neapykantos kurstymas. Incidentą, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nuobodus ir iš anksto išsikvėpęs, pagyvina tik viena aplinkybė. Tariama kova su antisemitizmu galimai slepia Prancūzijos prezidento politines grumtynes su vis stiprėjančiais konkurentais.
Dieudonné yra palyginti svarbus vadinamosios Prancūzijos kraštutinės dešiniosios partijos – Nacionalinio fronto sąjungininkas.Taip buvo ne visada. XX a. pabaigoje, kai Dieudonné pradėjo savo komiko-politiko karjerą, jis buvo žinomas kaip kairysis.
Šiuo metu Dieudonné yra palyginti svarbus vadinamosios Prancūzijos kraštutinės dešiniosios partijos – Nacionalinio fronto sąjungininkas ir net asmeninis buvusio šios partijos vadovo Jeano Marie le Peno draugas. Taip, tiesa, buvo ne visada.
XX a. pabaigoje, kai Dieudonné pradėjo savo komiko-politiko karjerą, jis buvo žinomas kaip kairysis. Visų pirma, jis kovojo su rasizmu, rūpinosi nelegalių imigrantų padėtimi ir palyginti nuosekliai rėmė Palestinos valstybingumą.
Matyt, iš čia kilo jo antisemitinės pažiūros ir nepasitikėjimas „sistema“, kuris jį suvedė su Nacionalinio fronto nariais. Į šios partijos aplinką Dieudonné įsiliejo kartu su keliais kitais buvusiais marksistais ir sąmokslo teorijų kūrėjais. Visi jie tapo antiglobalistais, nacionalistais, islamofilais, ant ryšių su Bažnyčia nutraukimo ribos balansuojančiais katalikais-lefebristais, žodžiu, Europos gelbėtojais.
Pakeliui Dieudonné nuolat laidė pokštus apie žydus ir supuvusią sistemą. Daugelis pokštų sukeldavo kontroversiją spaudoje ir nemalonumus su teisėsauga. Visa tai, žinoma, tik dar labiau įtikindavo humoristą, kad žydai tikrai slapta valdo pasaulį, o sistema tikrai supuvusi. Taigi šiandieninis pasirodymų draudimas – tai tik pačioje XXI a. pradžioje prasidėjusios politinės kovos kulminacija.
Dieudonné biografija įdomi pati savaime. Ji atskleidžia šiuolaikinės Europos politikos lūžius ir dilemas geriau nei bet kokia politologinė analizė. Aiškiai matyti, kad tas augantis įvairiaspalvis europietiškas ar net transatlantinis maištas, kurį mes veltui mėginame apibūdinti praeities politikos kategorijomis, visų pirma, yra būtent anarchistinis maištas.
Ir „naujoji kairė“, ir „naujoji dešinė“ yra prieš valstybę ir gimsta iš nepasitikėjimo jos institucijomis. Todėl tikrieji ateities politikos klausimai yra susiję su valstybe, jos prasme ir jos ribomis.
Tačiau šiame komentare labiau norėčiau atkreipti dėmesį į humoro ir jo stokos problemą. Stebėdami tokius incidentus, kaip Dieudonné pasirodymų draudimas, daugelis iš mūsų jaučiame nerimą, nes suprantame, kad humoras yra prievartos alternatyva. Net ir piktų juokų draudimas dažnai tik didina įtampą ir sukelia nejuokingas pasekmes.
Vis dėlto problema ne tik ta, kad Prancūzijos vyriausybė neturi humoro jausmo. Tam tikra prasme vyriausybė teisi – Dieudonné piktnaudžiauja humoru. Bet ne dėl antisemitizmo.
Vis dėlto problema ne tik ta, kad Prancūzijos vyriausybė neturi humoro jausmo. Tam tikra prasme vyriausybė teisi – Dieudonné piktnaudžiauja humoru. Bet ne dėl antisemitizmo.
Dieudonné juokai netikri, nes jie tėra specifinė politinės retorikos forma. Juokaudamas jis siekia atskleisti įsivaizduojamos priešininkų stovyklos silpnybes ir įsitikinimus, pavaizduoti juos kaip absurdiškus.
Kai humoras tam pasitelkiamas, juokas virsta patyčiomis ir gali nesunkiai tapti ne prievartos alternatyva, o jos katalizatoriumi. Juokas, tokiu atveju, paniekinamas ir priverčiamas tarnauti tariamai rimtam tikslui.
Tikras politinis humoras pavyksta tik tada, kai jo autorius randa vadinamąjį Archimedo tašką. Jis privalo atsistoti ne tik savo oponentų, bet ir visos situacijos (taip pat ir savęs paties – iš čia kyla dažnai pabrėžiama būtinybė mokėti pasijuokti iš savęs) išorėje.
Tik tada juokas visiškai išsivaduoja nuo rimties priespaudos ir tampa svarbus dėl to, kad juokingas. Tik tada humoras gali iš tikrųjų išvaduoti visuomenę nuo augančios įtampos ir užkirsti kelią smurto protrūkiams politikoje.
Labai geras tokio vykusio humoro pavyzdys – XIX a. pabaigos talentų dueto, libretisto Williamo Gilberto ir kompozitoriaus Arthuro Sullivano komiškos operos. Jose dažnai aštrios satyros objektu tampa pati visuomenė ir joje tam tikru būdu besiklostantys įvykiai.
Šiuo atveju ypač aktuali opera „Mikado“. Nors veiksmas tariamai vyksta Japonijoje, iš tikrųjų opera pašiepia europietišką ar net konkrečiai britišką politiką. Viena iš centrinių spektaklio figūrų – Lordas vyriausiasis budelis. Tai, žinoma, angliško stiliaus, bet visiškai išgalvotų pareigų pavadinimas.
Savo pagrindinę ariją Lordas vyriausiasis budelis pradeda deklaruodamas labai svarbią politinę tiesą: gali išaušti tokia diena, kai prireiks aukos („As some day it may happen that a victim must be found“). Todėl jis sudaręs specialų sąrašą („I‘ve got a little list“).
Ten surašyti „socialiniai nusikaltėliai“ – žmonės, kurie erzina aplinkinius ir kuriuos, taip sakant, pakasus jų niekas nepasigestų („Society offenders who might well be underground, and who never would be missed“).
Tai yra, pavyzdžiui, privačius pokalbius sutrukdantys tretieji asmenys, įkyrūs vargonininkai, visažiniai vaikai, žmonės, kurie pučia kitiems į veidą mėtinių ledininukų kvapą, blaivininkai, nepailstantys mūsų laikų kritikai ir panašūs personažai.
Bet politiškai aktualiausia arijos dalis yra jos pabaiga:
And ... and What's-his-name, and also You-know-who —
The task of filling up the blanks I'd rather leave to you.
But it really doesn't matter whom you put upon the list,
For they'd none of 'em be missed — they'd none of 'em be missed!
Poeziją versti labai rizikinga, bet lietuviškai tai skambėtų maždaug taip:
Ir „...“, ir „Kaip ten jis?“, ir tas... na, žinote, kuris.
Bet pabaigą palikime kaip atviras duris.
Nes iš tikrųjų nesvarbu, ką įrašysim mes –
Šitų žmonių juk niekad nieks tikrai nepasiges!
Jaučiu, kad šiuo metu Europai labai praverstų toks sąrašas. Jame puikiai sutilptų ir Dieudonné, ir Prancūzijos prezidentas. Beje, originaliame sąraše taip pat minimi nevykę pokštininkai ir prasti politikai.
O dar ten galėtų patekti Vladimiras Putinas ir „Pussy Riot“, gėjų ir gyvūnų teisių gynėjai, slaptos informacijos viešintojai, naujieji Rusijos piliečiai (tokie, kaip Gerard‘as Depardieu), neonaciai ir nacių medžiotojai, euroskeptikai ir eurobiurokratai, ir vyrai, dėvintys kostiumą be kaklaraiščio. Ir dar... na, žinote, kas.
Tikras humoras padeda dėl to, kad atveria naują perspektyvą. Kartais gal tikrai verčiau pagalvoti ne apie tai, kas teisus ar pavojingas, o apie tai, kas labiau erzina. Be ko gyvenimas taptų lengvesnis ir linksmesnis. Nes juk iš tikrųjų gali išaušti diena, kai prireiks naujos aukos.
Šį komentarą skiriu a.a. Jurgio Janavičiaus atminimui
