Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 15d. 08:06

Bernardas Gailius: Turkija–Rusija. O kur Lietuva?

Bernardas Gailius Turkija vis dėlto perka iš Rusijos priešlėktuvinės gynybos sistemą S-400. Ne tik perka gatavą produktą, bet ir ketina dalį partijos gaminti pačioje Turkijoje.

Mums Lietuvoje tai dar viena galimybė prisiminti, kad mūsų kol kas nėra ten, kur vyksta mūsų gyvybinius interesus paliečiantys įvykiai.

Dar kartą pakartokime vieni kitiems: Turkijos narystė NATO ir jos tvirtas pasiryžimas prireikus kartu gintis nuo grėsmės iš Rusijos pusės yra tiesiogiai su Lietuvos išgyvenimu susijęs tarptautinės politikos veiksnys. Be Turkijos NATO Rytų pasienio frontas smarkiai susilpnėja (o nuolatinis šio fronto stiprinimas yra ar bent turėtų būti tikroji Rusijos sulaikymo strategija ir taktika).

Turkijos pasiryžimas gintis nuo Rusijos silpnėja. Tai, kaip sakoma, ir arkliui aišku. Lietuva, tikriausiai, ir vėl nieko nepadarys. Bet nepatingėkime dar kartą prisiminti, ką padaryti reikėtų ar bent jau būtų verta.

Pirmiausia reikėtų nusiųsti aiškią žinią pačiai Turkijai: mums (Lietuvai) reikalingi tik aiškiai provakarietiškai apsisprendę NATO partneriai. Geriau tikras priešas už vartų negu netikras draugas viduje.

Lietuva yra, ko gero, viena iš paskutinių valstybių Europoje ir Vakaruose, kuri dar gali bent iš tolo priminti nuoširdų Turkijos sąjungininką. Lietuva turi išskirtinai aiškius interesus NATO kontekste, todėl gali labai daug ką nuryti.

Mes galime palikti turkams patiems aiškintis, kas bus jų valdžioje. Galime negirdėti Turkijos apsižodžiavimo su Vokietija. Galime suprasti kovinių kurdų organizacijų problemos jautrumą Turkijai, gal net galėtume mėginti paaiškinti šią problemą kitiems, pvz., amerikiečiams. Galėjome ir vis dar galėtume remti alternatyvias, Turkijai palankesnes Sirijos krizės sprendimo iniciatyvas.

Bet toleruoti Turkijos suartėjimo su Rusija mes tikrai negalime ir niekada negalėsime. Sudarydama su Rusija ginklų prekybos sandėrį Turkija varvina paskutinius lašus net iš kantriausių Vakarų sąjungininkų kantrybės taurių. Tai turėtų labai aiškiai pasakyti ne tik visi kiti, bet ir Lietuva.

Kita vertus, Turkijos dalyvavimas bendroje NATO gynyboje yra toks svarbus, kad net ir po šio smūgio (t. y. Turkijos–Rusijos sutarties) neturėtume nuleisti rankų. Turkiją formuoja ne tik labai šviežia partnerystės su Rusija patirtis, bet ir sena istorinė priešiškumo tradicija.

Turkija ar bent nemenka dalis turkų, tikėtina, vis dar nori būti Vakarais. Ant to vis dar galima bandyti pastatyti. Rimtai įsitraukus į įvykių ir procesų sūkurį dar galima pagimdyti idėjų ir net veiksmų, kurie istorijos eigą pakeistų.

Lietuva turėtų pasiryžti iki galo išsemti visas priemones, iki paskutinio momento tikėtis Turkijos apsigręžimo. Viską padaryti, kad tik neprasidėtų tikras, o ne laikraštinis NATO irimas šiame kritiniame regione.

Apie visa tai verta bent jau pamąstyti, nes greičiausiai nieko nebus padaryta. Stovėsime ir žiūrėsime, kaip Turkija iš tikrųjų pasitrauks, o grėsmė Lietuvai iš tikrųjų išaugs.

„Zapad“ šmėklos kontekste visa tai primena mokyklinį juokelį: „Bijok ne peilio, bijok šakutės: vienas dūris – keturios skylutės“.

TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: ES gynybos politika ir Lietuvos interesai

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min