Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 4d. 08:00

Daina Urbonaitė: Kalbos mokymas mokykloje – XIX ar XXI amžius?

Daina Urbonaitė Ko per lietuvių kalbos pamokas mokėmės mes patys ir ko vis dar mokosi Lietuvos vaikai? Lietuvių kalbos pamokas priimame kaip savaime suprantamą tiesą, kaip vienintelį įmanomą ir teisingą kalbos mokymo būdą. Įrašinėjame praleistas raides į žodžius sakiniuose, kurie dažnai visiškai bereikšmiai, dirbtinai sukurti tam, kad būtų kur pritaikyti taisyklę. Kalame kalbos klaidų sąrašą – žodžius, kuriuos draudžiama vartoti, išmokstame, kaip „teisingai“ sakyti. Tarsi nemokėtume savo kalbos.

Bet visa tai nuolankiai priimame, nes galbūt neįsivaizduojame, kad kalbos pamokos gali būti kitokios. Ne tik gali, bet ir yra, pavyzdžiui Danijoje. Esu doktorantė, švietimo tyrėja, nagrinėju gimnazijos lygio kalbos mokymo programas ir vadovėlius Danijoje ir Lietuvoje. Tad ką gi tokio turi danai, ko neturime mes, ir ką ypatingo turime mes – ko neturi danai, kai mokome savo kalbos mokykloje?

Kalbos mokymas – pa(si)rengimas studijoms

Toks yra vienas iš pagrindinių danų kalbos mokymo tikslų gimnazijoje – pa(si)rengimas universitetinėms studijoms. Be abejo, danų gimnazistai turi išmokti aiškiai reikšti mintis, rašyti pagal rašybos taisykles, bet taip pat jie turi išmokti naudoti kalbos mokslo sąvokas, kritiškai, moksliniais metodais analizuoti ir interpretuoti bet kokius jiems pateiktus tekstus.

Danų kalbos dalykas mokykloje yra paremtas moksliniais tyrimais ir žiniomis, taikomomis universitete. Šis požiūris į kalbą iš mokslinės perspektyvos labiausiai ir skiria mokyklinį danų ir lietuvių kalbos švietimą. Danų kalbos pamokose naudojami kalbos, literatūros, medijų mokslinės analizės metodai. Dar gimnazijoje moksleiviai supažindinami su tokiomis šiuolaikinėmis lingvistikos teorijomis kaip pragmatika, sociolingvistika, kalbos aktų teorija, diskurso analizė. Mokiniai gauna labai konkrečius mokslinius įrankius, kaip dirbti su bet kokiu tekstu. Tai gebėjimai, būtini studijuojant universitete, o danų kalbos dalykas padeda tam pasirengti.

Ar to mokoma lietuvių kalbos pamokose? Ne. Lietuvių kalbos kaip dalyko mokymo tikslas skamba labai pakiliai – ugdyti komunikacinę ir kultūrinę kompetencijas, kritinį mąstymą, gebėjimą taisyklingai kalbėti ir rašyti, stiprinti mokinių tapatybę, skatinti suvokti save kaip kalbos ir kultūros paveldėtojus.

Panagrinėjus lietuvių kalbos vadovėlius 11–12 klasei, kyla rimta abejonė, kiek tas kritinis mąstymas yra ugdomas, kai iš mokinių tikimasi žinių atkartojimo, o kalbos taisyklės tapatinamos su preskriptyviomis instrukcijomis. Į kalbos mokymą Lietuvos gimnazijose žiūrima ne iš mokslinės perspektyvos, o kaip į įrankį tam tikroms tautinėms idėjoms ir nuostatoms perteikti.

Į kalbos mokymą Lietuvos gimnazijose žiūrima ne iš mokslinės perspektyvos, o kaip į įrankį tam tikroms tautinėms idėjoms ir nuostatoms perteikti.

Lietuvių mokomės kaip užsienio kalbos

Per lietuvių kalbos pamokas labai aiškiai sužinome vieną dalyką – mes savo kalbos nemokame (gerai), todėl mokykloje turime išmokti nurodytų normų.

Mokiniams suformuojamas suvokimas, kad tokia kalba, kokia jie kalba namie – galbūt tarmiškai, galbūt kažkuriam miestui būdingu kalbėjimo variantu – nėra gera, jos reikia atsikratyti ir išmokti kalbėti „taisyklingai“. O kas tai yra „kalbėti taisyklingai“? Taisyklingai, visų pirma, reiškia kalbėti sunorminta kalba.

Lingvistikoje standartinė kalba paprastai siejama su rašybos normomis – tai reiškia, kad visuomenė turi tuo metu priimtas rašybos taisykles, kurių stengiamasi laikytis, nes taip praktiškiau. Būtent taip taisyklinga kalba yra suprantama danų mokyklose – kaip to meto rašybos taisyklių laikymasis. O štai Lietuvoje taisyklingumas – tai visaapimantis kalbos reguliavimas.

Taisyklinga, kaip įsivaizduoja taisykles nustatantys kalbos normintojai, turi būti viskas – taisyklingi žodžiai, jų reikšmės, taisyklinga žodžių tvarka, taisyklingas tarimas. Pamirškite savo namų ir aplinkos kalbą – ji neva griauna lietuvių kalbą, todėl laikytina nusikaltimu, už jos vartojimą mokykloje baudžiama mažesniu pažymiu (o realiame gyvenime net pinigine bauda).

Mokiniai turi išmokti sąrašus žodžių, kuriuos draudžiama vartoti – draudžiama! Ar kada nors susimąstėme, kad mums yra draudžiama sakyti vienus ar kitus žodžius? Kokioje visuomenėje ir kelintame amžiuje mes gyvename, jeigu kalbėdami patys laisvai negalime pasirinkti savo kalbos formų?

Kai kurių žodžių iš vadinamųjų „kalbos klaidų“ sąrašo vaikai būna nei negirdėję, nei žino, ką jie reiškia. Atrodo, kad vaikai mokytųsi ne savo, o užsienio kalbos, kurios gramatiką visų pirma reikia išmokti, kad galėtų ta kalba bendrauti, skaityti, kurti tekstus. Toks kalbos mokymas kritinio mąstymo nei raštingumo neugdo. Tai nėra mokslinis požiūris į kalbą.

Danijoje galima kalbėti įvairiai

Taisyklių ir draudimų sąrašais mes tikrai galime pasigirti. Danai tokių kalbos klaidų sąrašų neturi ir net neįsivaizduoja, kas tai būtų. Rašybos normų, kaip minėta, laikomasi, tačiau mokiniams niekas nedraudžia kalbėti tokiu būdu, kokiu jie kalba savo aplinkoje – galbūt kažkokiu tarminiu variantu, ar imigrantų vaikams būdingu etniniu kalbos variantu, kurio garsai ar tarimas skiriasi nuo kopenhagiškių standarto, šiandien, beje, gerokai pasikeitusio, bet ir toliau laikomo bendrine danų kalba. Dėl savo kalbos mokiniai nėra vertinami prastesniu pažymiu.

Vadovėliai danų vaikus supažindina su moksliniu požiūriu į kalbos įvairovę: nėra vieno „teisingo“ kalbėjimo varianto, visi žmonės kalba kažkiek kitaip, tam tikroms žmonių grupėms, pavyzdžiui, šalies regionų gyventojams, profesijų atstovams, skirtingo amžiaus žmonėms, jaunimui būdingas tam tikras kalbėjimo būdas. Mokslas neskirsto skirtingų kalbėjimo būdų į gerus ir blogus, juos tiesiog aprašo kaip tokius, su būdingomis jiems ypatybėmis. Tuo tarpu lietuvių kalbos vadovėliuose kalba yra skirstoma į gerą ir blogą, leidžiamą ir draudžiamą. Tie, kas kontroliuoja kalbą, nurodo mokiniams ir mums visiems, kas yra „gera“ kalba.

Tie, kas kontroliuoja kalbą, nurodo mokiniams ir mums visiems, kas yra „gera“ kalba.

Filmai, blogai, chatai, Facebookas – juos nagrinėja danų mokiniai

Dar vienas svarbus lietuviško ir daniško švietimo skirtumas – tai nagrinėjami tekstai. Danų kalbos pamokas sudaro trys sritys – kalba, literatūra ir medijos. Lietuvių kalbos – tik kalba ir literatūra. Mes esame įpratę daugiausia dėmesio skirti literatūros kūrinių analizei. Žinoma, lietuvių kalbos vadovėliuose pateikiama ne vien literatūros kūrinių (dažnai, deja, tik ištraukų), šiek tiek matyti ir publicistinių tekstų, tačiau jų nedaug.

Danų kalbos mokymo pagrindinis principas yra darbas su tekstais – o tekstai čia suprantami labai plačiai. Tekstu laikomi tiek klasikiniai literatūros kūriniai (romanai, eilėraščiai), tiek ir filmai, garso įrašai, internetiniai puslapiai, sms, blogai, socialiniai tinklai, komentarai, paveikslai, nuotraukos, reklamos ir daugybė kitų. Mokiniai išmoksta analizuoti bet kokį tekstą, su kuriuo susiduriama šiandien – tai įgūdžiai, kurie bus reikalingi baigus mokyklą ir išėjus į realų gyvenimą. Danai taip pat neturi tokio nustatyto privalomų autorių ir kūrinių sąrašo, kokį turime mes. Per trejus gimnazijos metus jie turi perskaityti ir dirbti su šešiais pilnais tekstais – tai gali būti kelių šimtų puslapių romanas arba vienas eilėraštis.

Danų gimnazistai taip pat susipažįsta su pagrindiniais danų literatūros kūrėjais, tačiau per egzaminą nėra tikrinama, ar jie perskaitė ir išmoko analizuoti būtent tuos nurodytus autorius ar jų kūrinius. Priešingai, egzaminui jiems pateikiami visiškai nauji ir nepažįstami tekstai – tai gali būti literatūrinis, publicistinis tekstas ar, pavyzdžiui, filmo ištrauka – kuriuos prašoma analizuoti, pritaikant mokslinius metodus. O štai lietuviukai, remdamiesi sąrašu, gali iš anksto išmokti, kaip „tinkamai“, pagal keliamus reikalavimus nagrinėti programinius (literatūrinius) kūrinius, atkartoti žinias – tačiau tai neskatina mokinių analitinių gebėjimų, reikalingų susidūrus su nauju, nepažįstamu tekstu.

Lietuvių kalba pavojuje?

Į dabartinius ryšius su kitomis kalbomis žiūrima kaip į pavojų, grasinantį lietuvių kalbos išnykimu, nors nėra jokių moksliškai pagrįstų įrodymų, jog toks pavojus kalbai grėstų.

Gerą kalbą esą reikia ginti ir saugoti, nes jai kyla grėsmė iš visų pusių – tiek iš vidaus, pačių žmonių kalbos vartojimo (neva netinkamai pasirinktų ar sukirčiuotų žodžių), tiek iš išorinių priešų – svetimų kalbų (šiandien – pirmiausia, anglų) įtakos. Toks vaizdas išryškėja nagrinėjant lietuvių kalbos vadovėlius, čia nuolat pasikartoja grėsmės lietuvių kalbai tema.

Baiminamasi bet kokio kontakto su kitomis kalbomis, tarsi pamiršus, kad mes nesame izoliuoti, kontaktai su kitomis kalbomis ir kultūromis yra šiandienos (o ir praeities) kasdienybė. Į dabartinius ryšius su kitomis kalbomis žiūrima kaip į pavojų, grasinantį lietuvių kalbos išnykimu, nors nėra jokių moksliškai pagrįstų įrodymų, jog toks pavojus kalbai grėstų. Danų kalbos vadovėliuose kontaktai su kitomis kalbomis moksliškai aprašomi kaip visais laikais egzistavęs kalbinis reiškinys ir jokio pavojaus paveikslo moksleiviams nepaišoma.

Lietuvos mokyklose vis dar XIX a. kalbos vaizdiniai

Pavojus lietuvių kalbai lietuvių kalbos vadovėliuose siejamas su grėsme apskritai visai lietuvių tautai. Čia ypatingai stipriai akcentuojamas lietuvių kalbos ir tautos ryšys.

Vietoj mokslinių kalbos teorijų ir metodų, pristatomų daniškuose vadovėliuose, lietuviškuose perteikiamas romantinis kalbos įsivaizdavimas. Nuolat kartojama mintis, kad kalba yra tautos dvasios dalis, kuriamas vaizdas, kad tauta gali egzistuoti tik su sąlyga, kad visi kalba įsivaizduojamai grynąja, sunorminta forma.

Toks įsivaizdavimas buvo būdingas Europai XIX a., kai vienijosi ir formavosi tautinės valstybės. Iki tol tokia bendrinė kalba, kaip mes ją suprantame šiandien, neegzistavo, įvairūs regionai kalbėdavo savo kraštui būdingais dialektais, Mažvydas rašė pirmą lietuvišką knygą ar Donelaitis savo „Metus“ ne šiandienine forma. Mūsų kalba keitėsi ir keisis, nesikeičia tik negyvos kalbos. Gyvename XXI amžiuje, turime savo valstybę, o mokydami apie lietuvių kalbą vis dar diegiame praėjusių laikų idėjas.

Lyginant su danų kalbos vadovėliais, belieka paminėti, kad tokios kalbinio nacionalizmo idėjos juose tiesiog nėra. Kalbos ir tautos ryšys yra paminimas nebent iš kritinės pozicijos, aprašant istorinį faktą, kad „kalba“ yra politinio valstybių formavimosi padarinys.

Mokiniams pateikiama konkreti šio teiginio iliustracija: danų, švedų ir norvegų kalbos yra tokios artimos, kad formaliai jas būtų galima laikyti dialektais. Tačiau formuojantis trims politinėms valstybėms – Danijai, Švedijai ir Norvegijai – jos buvo apibrėžtos kaip atskiros kalbos. Šis pavyzdys aiškiai parodo, kad vienos kalbos siejimas su viena tauta yra politinių veiksmų rezultatas, kad kalba nėra prigimtinis „tautos dvasios“ įsikūnijimas. Lietuvių vaikai šio elementaraus dalyko nesužino. Jiems diegiamas romantinis idealizmas šiandieniniame kontekste atrodo gana naivus ir atgyvenęs.

Ar ne laikas lietuvių kalbos pamokas paremti lingvistika?

Netrukus baigsis antras XXI amžiaus dešimtmetis. Ar ne laikas lietuvių kalbos pamokas paremti lingvistika? Pradėti rimtai mokyti teksto analizės metodų, įtraukti medijų raštingumą (juk neturime rengti vien literatūrologų), stiprinti kritinius, kūrybinius įgūdžius ir pažintį su kasdien mus supančiais tekstais – universitetui ir gyvenimui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:11
04:05
02:14

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min