Ne tik Lietuvoje mėgstama kalbėti apie kūrybiškumu pasižyminčią, asmenybę stimuliuojančią, produktyvumą skatinančią ir aukštos vertės rezultatus generuojančią darbo aplinką. Na, pavyzdžiui, įsivaizduokite darbovietę, kurioje pagrindiniais darbuotojų siekiniais taptų kuo geresnis pareigų išpildymas, naujų idėjų generavimas, lyderystė, komandinis darbas, individuali atsakomybė ir organizacijos konkurencingumas?
Tuo tarpu kitos tiek darbdavius, tiek klientus erzinančios darbuotojų savybės (atlyginimas, viršvalandžiai, vaizduotės stygius, nepaslaugumas, tinginystė ir kt.), nugultų antrame plane, o gal apskritai neiškiltų? Sutikite, tokia aplinka ne tik kiekvieno darbdavio, bet ir darbuotojo svajonė.
Kas yra tas kūrybiškumas darbe, kuris toks paklausus ir pageidaujamas, deja, retai aptinkamas? Kaip kitados išsireiškė Edas Catmullas, kūrybiškumas nėra piešimas ar kitokie meniniai gebėjimai, tai efektyvus problemų sprendimas. Kalbėdamas apie savo vadovaujamas įmones „Pixar“ ir „Walt Disney“ jis įsitikinęs, kad pastarųjų darbo sėkmę lemia unikali komandos darbo kultūra, kurios esmė – atmosfera, leidžianti puoselėti meistriškumą, sąžiningumą ir pasitikėjimą.
Daugeliui atrodo, kad užtenka mokėti mokesčius ir reikalauti, kad viešos paslaugos būtų kokybiškos. Deja, ne visai taip. Čia mūsų, kaip piliečių funkcijos nesibaigia.
Tokio mechanizmo darna priklauso ne tik nuo jo kūrėjų, bet ir nuo išpildytojų. Nepakanka vienos pusės indėlio. Kitaip tariant, jei darbdaviai arba atvirkščiai darbuotojai stengsis, o jų idėjos nesulauks atgarsio kitoje pusėje, nieko nebus. Kad ir kaip viskas atrodytų paprasta, sukurti bei užtikrinti geistino mechanizmo veikimą tikrovėje yra itin sudėtinga. Įsitikinti tuo netrunki kalbėdamas tiek su darbuotojais, tiek su darbdaviais. Neretai abi pusės tiesiog alsuoja nusiskundimais bei priekaištais vieni kitų atžvilgiu. Ir tik retai aptinkame gerųjų – konstruktyvaus ir efektyvaus bendradarbiavimo – pavyzdžių.
Dar didesnė drama, kuomet kalba eina apie viešąjį sektorių. Anot dominuojančios nuomonės, viešajame sektoriuje tarpsta oportunistai arba karjeristai. Tuo tarpu kilnūs, svarbius darbus atliekantys piliečiai, dažnai lieka nematomi. Ne dėl to, kad jie nevertinami. Priešingai, kiekvienas, susidūręs su tokiu žmogumi viešajame sektoriuje, dėkoja aukščiausiajam už malonę. Reikalas tas, kad dėl išankstinio nusiteikimo mes daug rečiau atpažįstame tokius žmones, nes ateiname su nuostata – visi jie vienodi ir nieko gero čia nebus...
Ar nėra taip, kad šalia garsiai skalambijamo noro sukurti ypatingu kūrybiškumu ir aukštos kokybės paslaugomis pasižyminčią darbo aplink, tyko kur kas mažiau pagarsinama, bet žymiai giliau įsismelkusi – reikalavimo nuostata? Anaiptol nestebina aukšto lygio produkcijos reikalavimas. Lygiai kaip ir faktas, jog viešajame sektoriuje stinga kūrybiškų ir iniciatyvių darbuotojų. Neturiu tikslo iškelti pastarųjų vaidmenį aukščiau kitų. Jis tiesiog liečia visus. Net ir cinikui rūpi, kokios kokybės viešąsias paslaugas jis gauna. Paprastai lūkesčiai esti didžiuliai, mat norime gyventi gerai ir patogiai.
Nesunku norėti. Lygiai kaip reikalavimas kitam nereikalauja asmeninių pastangų. Daugeliui atrodo, kad užtenka mokėti mokesčius ir reikalauti, kad viešos paslaugos būtų kokybiškos. Deja, ne visai taip. Čia mūsų, kaip piliečių funkcijos nesibaigia. Svarstydami viešojo sektoriaus darbo ypatumus ir aptardami jų paslaugų kokybę, prisidedame prie bendro klimato kūrimo, kuris pasižymi įkvėpimu ir kūrybiškumu arba nusivylimu ir demotyvacija.
Ar atkreipiate dėmesį į tai, kaip lengvai reikalavimo ir neišsipildžiusių lūkesčių mišinys persimeta į kitas sritis bei įgauna nusivylimo pavidalą? Pastebėkite savo aplinką: kiek kolegų yra suinteresuoti jūsų sėkme? Ir kiek jūs pats suinteresuotas kitų? Ką renkatės matyti? Ar nėra taip, kad džiuginantys dalykai ir sektini pavyzdžiai neretai praslysta pro akis, o kitų džiaugsmas mažiau džiugina. Bet jau kai pasitaiko galimybė pasisakyti apie kitų klaidas ir nesėkmes, tai atidirbam iš esmės.
Ar neatrodo, kad reikalavimo reikšmė šiandien stipriai išplauta? Reikalavimas priimamas kaip savaime suprantamas ir save pateisinantis fenomenas. Reikalavimas nebetalpina tokių aspektų kaip investicija, pagarba, įvertinimas ar pasitikėjimas.
Atrodo, pakanka reikalauti ir tiek. Ne iš savęs, bet iš kitų. Juo švaistomasi nesigilinant į reikalavimo aplinkybes ar pasekmes. Tokiu būdu devalvuojama pati pareikalavimo esmė. Nebėra aišku, kas ir ko gali pagrįstai reikalauti, o kur reikalavimas kitam tėra asmeninio neveiklumo maskavimas ir talento trūkumo kompensavimas.
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Pergalės reikšmė ir jos kaina
