Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dainius M. Čižas: Maironis iš bažnyčios – ant stogų

Šaltinis: 15min
0
A A

Nesu didelis Telšių vyskupo J.Borutos simpatikas. Juolab nesuprantu, kaip neekumeniškas žmogus Lietuvos katalikų bažnyčioje gali būti atsakingas už ekumeniškumą. Manding tai tik rodo mūsų Katalikų bažnyčios požiūrį į ekumeninius ryšius ir leidžia daryti prielaidą, kad ekumeniškumas šioje Bažnyčioje bent Lietuvoje yra tik deklaratyvi pozicija, siekiant vienybės tik po vienos bažnyčios stogu. Arba nuosaikesnė išvada būtų, kad tikresniam ekumeniškumui dar nėra pakankamai pasirengta ir vis dar trūksta vidinės brandos.

Tačiau perskaičius skambias publikacijų antraštes, jog Telšių vyskupas varo iš bažnyčios Maironį, pirmiausia pasipiktinau ne vyskupu J.Boruta, o situacijos pateikimo būdu.

Pamaniau, kad tokia retorika neleidžia pamatyti objektyvaus vaizdo, nes J.Boruta kaip koks tamsybininkas supriešinamas su iškiliausiu XIX a. Pabaigos – XX a. pr. tautos poetu.

Tam peno pakankamai teikia ir istoriniai archetipai. Stagnuojantys žemaičiai užsispyrusiai kovojo prieš jėga brukamą krikščionybę ir priėmė ją paskutiniai Europoje. Ko gero, tuo galėtume ir didžiuotis, nors, matyt, tik romantikai bei tamsuoliai iki šiol dar tiki, kad pagonybė garantavo Lietuvai modernybę. Tad visai nuosekliai mūsų pasąmonė pagavi minčiai, kad dėl savo užsispyrimo žemaičiai šiandien užsikonservavo konservatyviojoje katalikybėje ir ne tik gerąja šio reiškinio prasme. Toks jau jų būdas – numojame atlaidžiai.

Bet ar vyskupas J.Boruta iš tiesų tamsybininkas? Kol Telšių vyskupija rengia atsakymą, apie jos motyvus galime tik spėlioti. Tiesa, toks neoperatyvus reagavimas, prisidengiant dideliu užimtumu, garbės jai, žinoma, nedaro ir pats savaime jau yra stagnacijos požymiu.

Vyskupas J.Boruta pageidavo išbraukti iš repertuaro dainas pagal Maironio eilėraščius „Miškas ūžia“, „Ant Drūkštės ežero“ ir „Mano moksladraugiams“.

Bet galbūt tai išties principinga ir girtina pozicija, kai nepabijota sudėlioti teisingus akcentus dėl Maironio Palangos bažnyčioje? Kai bažnyčioje norima matyti šventus dalykus, o ne prekeivius vienadieniais ar pasaulietiniais dalykais.

Vyskupas J.Boruta pageidavo išbraukti iš repertuaro dainas pagal Maironio eilėraščius „Miškas ūžia“, „Ant Drūkštės ežero“ ir „Mano moksladraugiams“.

Eilėraštyje „Miškas ūžia“ nedviprasmiškai ilgimasi pagonybės, apgailestaujama dėl pagoniškų garbinimo vietų – šventųjų giraičių iškirtimo:

Girios tamsios, jūs galingos,
Kur išnykote, plačiausios?
Dienos praeities garsingos,
Kur pradingote, brangiausios?

Miškas verkia didžiagirių:
Baisūs kirviai jas išskynė;
Verkia Lietuva didvyrių:
Jų neprikelia tėvynė.

Eilutėje „Jų neprikelia tėvynė“ galima numanyti mintį, kad krikščionybė neteikia tokios stiprybės Lietuvai kaip pagonybė. Eilėraštis suponuoja idėją, kad galinga anuomet dabar valstybė yra netekusi tos galios.

Eilėraštyje „Ant Drūkštės ežero“ užsimenama apie jausmus draugui. Ir veikiausiai tai meilės jausmai merginai:

Tekėjo mėnuo. Iš kalnų
Žiedai kvepėjo jazminų,
Žavėdami jausmus;
Tarp žalio ežero bangų,
Toli nuo triukšmo, nuo vargų
Laivelis supa mus.

Žinoma, klausimas, ar kunigui valia įsimylėti ir ar etiška apie tai kurti eiles? Juolab, kad kūrėjo eilėse gyvena lyrinis herojus, kuris dažnai nėra pats autorius. Katalikiška prasme kunigas yra susižadėjęs su Kristumi ir įsimylėti moterį jam reikštų neištikimybę Sužadėtiniui. Tačiau realiame gyvenime, kaip vaizdžiai parodė Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėliai“, jam nesvetimas ne tik įsimylėjimo jausmas, bet ir poreikis tai poetiškai išreikšti.

Pačiame Šventajame Rašte „Giesmių giesmėje“ randame gražiai aprašytą meilės istoriją, kurioje yra ir šios eilutės:

Tu graži, mano mylimoji, tu graži. Tavo akys kaip balandėlės spindi iš po garbanų. Tavo plaukai kaip ožkų kaimenė, besileidžianti nuo Gileado kalnų.
Tavo dantys kaip banda nukirptų avių, išeinančių iš maudyklės; jos visos turi dvynukus, nė vienos nėra bergždžios.
Tavo lūpos kaip raudonos juostelės, o kalba meili. Tavo skruostai kaip granato vaisiaus šonai po tavo garbanomis.
Tavo kaklas kaip Dovydo bokštas, pastatytas ginklams, ant kurio kabo tūkstantis karžygių skydų.
Tavo dvi krūtys kaip stirnos dvynukai, besiganantys tarp lelijų.

Eilėraštyje „Mano moksladraugiams“ tikrai nėra nė žodžio apie Dievą. Bet užtat čia randame kudirkišką „Laboros“ motyvą visiems laikams aktualių minčių apie idealų ir tėvynės meilės išsižadėjimą:

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
Žemės išmintį gilią suprato;
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo,
Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galo
Uždainuodavom Lietuva. Gerklės mums džiūvo,
Bet krūtinės garavo, nešalo.

Tad pabaigai kirba klausimas – ar bažnyčioje turėtų skambėti vien religiniai motyvai? Ar jos skliautuose dera žodžiai apie meilę moteriai, motinai, tėvynei? Ir kas pašventina kūrinį: jo religinis turinys ar kūrėjo gyvenimas? Katalikų bažnyčia moko, kad kunigo rankomis teikiami sakramentai veikia net tuo atveju, kai jo gyvenimas nėra pakankamai doras. Tačiau Maironiui niekas nekėlė moralinių priekaištų, tai ar derėtų tada preparuoti jo kūrybą?

Kad ir kaip būtų, reikia pripažinti, kad nors vyskupo J.Borutos poelgis ir pasėjo tam tikrų abejonių dėl Telšių vyskupijos gebėjimo adekvačiai reaguoti į nūdienos iššūkius, tačiau, reikia pripažinti, kad jis turi ir teigiamą pusę – konservatyvus katalikų vyskupas sugrąžino mums Maironį. Manau, kad susidomėjimas juo šiomis dienomis gerokai išaugo.

Vaizdžiai kalbant, Maironis išvarytas iš bažnyčios, bet prabilo į mus nuo stogų.
 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min