Karštas vasaros pasiūlymas! Prenumerata visai vasarai tik - 1,49 Eur.
Išbandyti

Dainius Žalimas. Birželio sukilimo desakralizacija: LAF ir Laikinoji Vyriausybė – prieš Lietuvos valstybingumą ir Konstituciją

Birželis kasmet Lietuvoje yra savotiškai sakralus: minime tragiškas šaliai 1940–1941 m. datas – sovietų agresijos ir okupacijos, taip pat Lietuvos gyventojų masinių trėmimų pradžią. Šiame kontekste neišvengiamai iškyla 1941 m. birželio sukilimas, kurį dalis visuomenės norėtų iškilmingai minėti aukštindami šio sukilimo dvasinį lyderį Kazį Škirpą.
Dainius Žalimas
Dainius Žalimas / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Prisipažinsiu, ir man prieš kelis dešimtmečius, atkurtos Nepriklausomybės pradžioje, tai atrodė labai patraukli idėja: juk po okupacijos ir tremčių minėjimo smagu atrasti, atrodytų, nacionalinio pasididžiavimo vertą įvykį ir su juo susijusius herojus. Taip norėjosi tikėti, jog birželio sukilimas nuplovė okupacijos be pasipriešinimo gėdą. Tad visai sąžiningai buvau sunerimęs, kai 2000 m. Seime žlugo Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) 1941 m. birželio 23 d. pareiškimo apie Nepriklausomybės atstatymą pripažinimo Lietuvos Respublikos teisės aktu įstatymas.

Tačiau požiūris į 1941 m. birželio sukilimą pakito pamačius jį platesniame politiniame, teisiniame ir istoriniame kontekste, ypač žvelgiant į Lietuvos valstybingumo ir konstitucionalizmo, europinę teisės viršenybės tradicijas, visuotinai pripažintą genocido sampratą. Tada vaizdelis atrodo, švelniai tariant, ne koks, netgi kraupokas.

Vokietijos federalinio archyvo / Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Sukilėliai 1941 m. birželio 25 d. Kaune
Vokietijos federalinio archyvo / Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Sukilėliai 1941 m. birželio 25 d. Kaune

Taigi norėčiau pasidalinti kritinėmis teisininko mintimis vertinant sukilimą, tiksliau, ne tiek eilinių sukilėlių (jei jie neįsivėlė į Holokaustą), kiek sukilimo vadovybės – Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) ir jo suformuotos LLV – veiklą. Nustembi nūdienos aktualijomis atradęs, kiek idėjinio bendrumo gali būti tarp Škirpos garbintojų, Seimo nario Žemaitaičio ir jo sekėjų bei „rusų pasaulio“ idėjų šalininkų.

Nustembi nūdienos aktualijomis atradęs, kiek idėjinio bendrumo gali būti tarp Škirpos garbintojų, Seimo nario Žemaitaičio ir jo sekėjų bei „rusų pasaulio“ idėjų šalininkų.

Kartu yra gera proga atsakyti į klausimą, kodėl pagal Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarimą Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų kategorijai nepriskirtas 1941 m. birželio 23 d. LLV pareiškimas apie Nepriklausomybės atstatymą. Tiksliau apie šį pareiškimą net neužsiminta KT nutarime, kas iš pirmo žvilgsnio galėjo būti nesuprantama.

Juk kartu su 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktu ir 1990 m. kovo 11 d. Aktu dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų kategorijai priskyrus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją (kurioje įtvirtinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo principai, bet pati nepriklausomybė neatkurta), galėjo atrodyti logiška tokį pat rangą pripažinti 1941 m. birželio 23 d. LLV pareiškimui.

Ar „Nepriklausomybės atstatymas“ apskritai įvyko?

Pradėsiu nuo paprasto formalaus klausimo – ar 1941 m. birželio 23 d. apskritai buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė? Mat istorikai iki šiol nesutartų, ar stichiškai suformuluotas ir per Kauno radiofoną paskelbtas Leono Prapuolenio, kuris net nebuvo LLV narys, paskelbtas pareiškimas apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą buvo iš viso LLV svarstytas ir priimtas.

Ko gero, ne, nes išlikusiuose LLV posėdžių protokoluose nėra apie tai duomenų, pirmasis oficialus LLV posėdis įvyko birželio 24 d., jau po pareiškimo paskelbimo per radiją, pats „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimas taip ir nebuvo niekieno pasirašytas ir oficialiai paskelbtas. Tai gal ir neturėtų stebinti, nes dar naciai primygtinai reikalavo be jų žinios tokių pareiškimų nedaryti, o sutikimo negavus pareiškimas taip ir nebuvo oficialiai įformintas.

Beje, panašiai atrodo dar vienas svarbus sukilėlių (LAF štabo vardu paskelbtas) dokumentas, kuriuo taip pat birželio 23 d. buvo pranešta apie LLV sudėtį.

Vienas tekstas buvo paskelbtas per radiją ir dešifruotas iš garso įrašų, o kitas spausdintine forma atsirado gerokai vėliau, kone 2000 metais, kai Seime buvo svarstomas minėtas įstatymo dėl „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimo pripažinimo Lietuvos teisės aktu projektas.

Istoriko Sigito Jegelevičiaus darbuose paskelbtas toks naujai išnirusio LAF dokumento tekstas: „Lietuvių aktyvistų fronto štabas, vardu visų lietuvių, sukilusių prieš rusų bolševikų okupaciją, skelbia, kad 1940 m. birželio mėn. 15 d. bolševikų okupacijos suspenduota Lietuvos Respublikos Konstitucija nuo 1941 m. birželio mėn. 23 d. veikia toliau ir pagal ją Lietuvos Valstybę tvarko sekančios sudėties laikinoji Ministrų Taryba“ (toliau išvardijama LLV sudėtis).

Dokumentas turėjo būti nepaprastos svarbos, nes juo konstatuotas konstitucinis Lietuvos valstybės tęstinumas ir tapatumas, taip pat 1938 m. Konstitucija kaip LLV veiklos teisinis pagrindas.

Tačiau vėlgi tokio turinio dokumentas nebuvo viešai paskelbtas sukilimo metu ir kažkodėl jis nebuvo skelbiamas išeivijoje vėliau, jis nėra kieno nors pasirašytas ir LLV kada nors patvirtintas, toks vėlyvas dokumento atsiradimas leidžia abejoti jo teksto autentiškumu. Drįsčiau net daryti prielaidą, kad tai galėjo būti ir tam tikrų asmenų noras pagražinti istoriją, kad atsirastų papildomas argumentas „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimą paskelbti Lietuvos teisės aktu (nuoroda į naujo turinio dokumentą buvo atitinkamo įstatymo projekto preambulėje).

Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Laikinosios vyriausybės posėdis
Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Laikinosios vyriausybės posėdis

Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad abejotino autentiškumo ir oficialumo 1941 m. birželio 23 d. „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimas, sukurtas ir paskelbtas vieno ar kelių asmenų, neturėjusių aiškių įgaliojimų, negali prilygti nė vienam iš trijų 1918 m. vasario 16 d., 1949 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų, kurių oficialus pobūdis ir teksto autentiškumas yra neabejotini bei kurių signatarai yra aiškūs ir puikiai žinomi.

Vis dėlto 1941 m. birželio 23 d. „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimas negali būti laikomas Lietuvos valstybės pamatiniu konstituciniu aktu toli gražu ne vien dėl formalių priežasčių. Dar blogiau yra su šio pareiškimo turiniu.

Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimo paradoksalumas: antivalstybinis ir antikonstitucinis turinys

Visuotinai žinomas toks 1941 m. birželio 23 d. „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimo tekstas: „Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.

Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“ Pamėginsiu šį tekstą dekonstruoti. Tam ypač pasitarnauja išsamus programinis LAF, suformavusio LLV, dokumentas – 1941 m. kovo 24 d. „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“.

Lietuvos valstybės tęstinumo konstatavimas (skelbiant apie laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą) yra vienintelis teigiamas „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimo bruožas. Iš tikrųjų minėtame LAF programiniame dokumente tiksliai apibūdinta tuometinė Lietuvos situacija tarptautinės teisės požiūriu, jog Lietuva buvo aneksuota pažeidžiant tarptautinę teisę, todėl jos teritorija laikytina laikinai okupuota ir turėjo būti ne kuriama nauja valstybė, o atkuriama egzistavusi iki okupacijos kartu atkuriant ir daugelio jos sudarytų tarptautinių sutarčių vykdymą.

Tačiau visas likęs „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimo turinys yra nesuderinamas su šiuolaikinio Lietuvos valstybingumo ir konstitucionalizmo pamatu – 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktu, konkrečiai, jame įtvirtintu pamatiniu Lietuvos valstybės organizavimo principu – demokratija (1918 m. vasario 16 d. Aktas skelbė ne tik nepriklausomą, bet ir „demokratiniais pamatais sutvarkytą“ Lietuvos valstybę).

Tačiau visas likęs „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimo turinys yra nesuderinamas su šiuolaikinio Lietuvos valstybingumo ir konstitucionalizmo pamatu.

Toks prieštaravimas 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktui matyti iš kelių „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimo frazių: pažado „entuziastingai prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais“ ir ryžto kurti „savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. Po jomis pirmiausia slypi sąjunginių ryšių su nacistine Vokietija deklaravimas ir, atitinkamai, ketinimas organizuoti valstybę „tautinės“ nacionalsocialistinės ideologijos pagrindu.

„Europos organizavimas naujais pagrindais“ yra ne kas kita, kaip Hitlerio deklaruota „Naujosios Europos“ idėja, kuriai, savaime suprantama, vadovautų nacionalsocialistinė Vokietija ir kuriai, kaip naiviai tikėtasi, priklausytų „Naujoji Lietuva“.

Pagal dar 1920 m. paskelbtus 25 programinius Vokietijos nacionalsocialistų punktus, be kita ko, turėjo būti panaikinta Versalio taikos sistema, visos vokiečių gyvenamos žemės suvienytos į „Didžiąją Vokietiją“, plečiama gyvybinė vokiečių tautai būtina erdvė, bendrapiliečiais pripažįstami tik turintys „vokiško kraujo“, atvirai deklaruojant, jog „joks žydas bendrapiliečiu būti negali“. „Tautiniai vienybės ir socialinio teisingumo pagrindai“ lietuviškame 1941 m. birželio 23 d. pareiškime akivaizdžiai turėjo panašų ideologinį krūvį.

Suprantama, pagal juos neketinta atkurti Vasario 16-osios Lietuvos – „demokratiniais pamatais sutvarkytos“ Lietuvos valstybės. Veikiau norėta matyti nacių Vokietijos marionetę, vadovaujamą kuklesnio vietinio „fiurerio“ Škirpos asmenyje, kurioje iškėlę dešinę ranką lietuviai vienas kitą sveikintų minėdami ne „vado“ vardą, o drąsindami šūkiu „Kovok“.

Nuotr. iš Vikipedijos/Kazys Škirpa
Nuotr. iš Vikipedijos/Kazys Škirpa

Akivaizdu, kad tokia Lietuvos valstybės vizija yra visiškai priešinga tai, kurią matome 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijoje, pagal kurią Lietuva matyta kaip parlamentinė respublika, demokratinio Vakarų pasaulio dalis. LLKS Tarybos deklaracija iš tikrųjų siekta visa apimtimi įgyvendinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą, todėl joje vienodai smerkiamas kolaboravimas tiek su sovietų, tiek su nacių okupaciniais režimais.

Žvelgiant paviršutiniškai, vien to pakaktų atsakymui, kodėl 1941 m. birželio 23 d. „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimas negali ir pagal turinį būti prilygintas Lietuvos valstybės pamatiniams konstituciniams aktams. Tačiau tai tik paviršutiniškai, o didžiausia bėda išlenda pasigilinus dar labiau. Tos bėdos vardas – atviras antisemitizmas ir net Holokausto kurstymas.

Holokausto kurstymas – LAF ir LLV skiriamasis bruožas?

„Naujoji Europa“ ir „Naujoji Lietuva“ turėjo būti be žydų – tokia buvo bendra Vokietijos nacionalsocialistų ir LAF vizija. Štai ką taip pat turėjo reikšti entuziastingas prisidėjimas prie Europos organizavimo „naujais pagrindais“ ir ateities kūrimas „tautiniais vienybės pagrindais“.

LAF dokumentuose „antižydiškas“ veikimas kone visada išskiriamas šalia antikomunistinio, kova su „žydijos“ išnaudojimu minima kartu su pasipriešinimu bolševikiniam ir komunistiniam terorui. Kaip vienas iš pagrindinių 1941 m. birželio sukilimo tikslų „Lietuvai išlaisvinti nurodymuose“ minimas išrauti su šaknimis „komunistinį išsigimimą ir žydiškąjį išnaudojimą“.

Tačiau iškalbingiausios yra tokios gairės sukilimui rengti: „labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. Todėl reikia krašte sudaryti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų ir minties prileisti, jog Naujoje Lietuvoje jis dar galėtų turėti bent minimalinių teisių ir bendrai pragyvenimo galimybių. Tikslas – priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais. Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti. Savo laiku Vytauto Didžiojo suteiktas Lietuvoje žydams svetingumas atšaukiamas visiems amžiams už jų nuolatiniai pasikartojantį lietuvių tautos išdavimą jos engėjams.“

Kokia pagrindinė šių gairių žinutė? Tai, kad žydai ne žmonės, jie Lietuvoje negali turėti jokių teisių; todėl būtina sudaryti jiems tokią neapykantos atmosferą, kuri priverstų juos palikti šalį ir taip palengvintų galutinį jų buvimo problemos sprendimą. Turbūt net nereikia klausti, kaip visa tai dera su ilgaamžėmis Lietuvos valstybingumo tradicijomis ir Vasario 16-osios Aktu, kaip šiuolaikinės Lietuvos valstybės konstituciniu pamatu.

Blogiausia, kad tokia žinutė pagal tarptautinę teisę laikytina genocido kurstymu, kuris taip pat yra nusikalstamas.

Blogiausia, kad tokia žinutė pagal tarptautinę teisę laikytina genocido kurstymu, kuris taip pat yra nusikalstamas. Kaipgi kitaip ją suprasti eiliniam sukilėliui, jei ne kaip bendrą leidimą prieš žydus, kurie paskelbti bolševikams prilygstančia grėsme ir nevertais būti žmonėmis, imtis bet kokių priemonių juos išvarant ar naikinant, jei būtų nepakankamai supratingi išnykti patys? Po tokios programinės LAF žinutės kažin, ar iš tikro vertėjo ko nors kito tikėtis, nei masinė žydų diskriminacija ir žudynės.

Prisimenant šių dienų aktualijas, galima pastebėti, jog grupė autoritetingų tarptautinės teisės ekspertų (apjungtų Raulio Valenbego žmogaus teisių bei New Lines strategijos ir politikos institutų), pernai gegužę publikavusi ataskaitą apie Rusijos vykdomus Konvencijos prieš genocidą pažeidimus, kaip vieną iš Rusijos vykdomo genocido kurstymo pavyzdžių pažymėjo ukrainiečių dehumanizavimą ir demonizavimą oficialiojoje propagandoje, be kita ko, įteigiant, jog ukrainiečiais save identifikuojantys asmenys negali būti traktuojami kaip žmonės ir kelia egzistencinę grėsmę Rusijai. Kuo tai ne nacionalsocializmo, įskaitant LAF, programinių nuostatų apie žydus atitikmuo nūdienos rašizmo ideologijoje?

Nematau pagrindo kaip nors kitaip vertinti LLV veiklą. Pirmiausia vien dėl to, kad LLV buvo LAF kūdikis. Tačiau net ir peržvelgiant formaliai atskirą LLV veiklą joje galime matyti Holokausto kurstymo bei prielaidų jam sudarymo požymių. Tai liudija išlikę LLV posėdžių protokolai. Pavyzdžiui, 1941 m. birželio 27 d. LLV, nors ir mėgindama atsiriboti nuo prasidėjusių žydų žudynių, pripažino, jog prieš žydus „dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams“ „reikia imtis“ priemonių; kartu LLV nutarė viso labo „vengti viešų žydų egzekucijų“. Žodžiu, suvokiant susikompromitavimo grėsmę LLV atrodė svarbu tik nežudyti žydų viešai.

1941 m. birželio 30 d. LLV formalizavo žydų segregacijos politiką pritardama „žydų koncentracijos stovyklos steigimui“ ir pavesdama „jos steigimu rūpintis p. Švipai, Komunalinio Ūkio Viceministeriui, kontakte su p. pulk. Bobeliu“.

Šios politikos viršūnė buvo Žydų padėties nuostatai, kurie priimti 1941 m. rugpjūčio 1 d. atsižvelgiant į tai, jog „žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją morališkai, o pastaraisiais metais, prisidengę bolševizmo skraiste, kovą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautą plačiausiai išvystė“, ir siekiant „užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos“.

Nuostatuose žydai suskirstyti į dvi kategorijas: komunistinių organizacijų narius, trauktinus baudžiamojon atsakomybėn, ir visus kitus žydus, kurie „apgyvendinami atskirose tam tikslui parinktose vietovėse ir ant kairiosios krūtinės dalies nešioja geltonos spalvos 8 cm dydžio apskritimą, kurio viduryje turi būti raidė J“, ir kuriems taikomos judėjimo laisvę atimančios, nuosavybės teises ribojančios ir specialios baudžiamosios priemonės.

Getą inspektavusio Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komisijos nario Maurice'o Rosselio nuotr./Terezino geto vaikai. Daugelis jų 1944 metų rudenį buvo nužudyti Aušvice.
Getą inspektavusio Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komisijos nario Maurice'o Rosselio nuotr./Terezino geto vaikai. Daugelis jų 1944 metų rudenį buvo nužudyti Aušvice.

Prisimenant, jog romantizuojant LLV veiklą teigiama, jog jos pagrindas buvo 1938 m. Konstitucija, jau tik retoriniu yra klausimas, o kokia gi šios, tegu ir autoritarinės, Konstitucijos nuostata leido tokią Holokausto proveržį Lietuvoje paskatinusią politiką. Atvirkščiai, net 1938 m. Konstitucijos 18 straipsnis draudė mažinti piliečio teises dėl jo tikybos ar tautybės. Akivaizdu, kad LLV nesijautė varžoma kokios nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

Ar ne per aukšta vertinimo kartelė?

Jau girdžiu oponentų priekaištą, kad negalima 1941 m. įvykių vertinti iš šių dienų perspektyvos, tariamai tai nesuderinama su istorizmo principu, negyvenęs tada atseit negaliu suprasti ir smerkti tada gyvenusiųjų veiksmų. Laikau tokį požiūrį nevykusiu mėginimu pateisinti tai, kas nepateisinama, kad būtų išsaugota neliečiama legenda apie didvyrišką birželio sukilimo vadovybės veiklą. Ir štai kodėl.

Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./LAF kovotojai veda suimtą Raudonosios armijos komisarą
Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./LAF kovotojai veda suimtą Raudonosios armijos komisarą

Galima taikyti net kelias vertinimo karteles, ir visos jos buvo įveikiamos bei puikiai žinomos tuometinei sukilimo vadovybei. Pirmoji yra minėtas 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas, kurio niekas 1941 m. nei kada nors apskritai nebuvo atšaukęs. Panašiai niekas 1941 m. nebuvo atšaukęs 1938 m. Konstitucijos, ir LAF tariamai net siekė atkurti jos galiojimą. Pridėčiau tik, kad konstitucinės teisės požiūriu dabartinė Lietuvos valstybė yra tapati įsteigtajai 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktu.

Kita vertinimo kartelė yra universalesnė. Tai – žmonijos sąžinė ir bendražmogiškoji teisė, kurią vienareikšmiškai pažeidžia Holokaustas ir kiti tarptautiniai nusikaltimai. Ir tai nėra tik skambios frazės ar tuščios deklaracijos.

Tarptautinis Teisingumo Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad genocidas prieštarauja moralinei teisei. Taip yra pagrindžiamas imperatyvus ir besąlyginis genocido (įskaitant jo kurstymą ir bendrininkavimą jį vykdant) draudimas bei retrospektyvinis baudžiamosios atsakomybės už genocidą taikymas.

Kita vertinimo kartelė yra universalesnė. Tai – žmonijos sąžinė ir bendražmogiškoji teisė, kurią vienareikšmiškai pažeidžia Holokaustas ir kiti tarptautiniai nusikaltimai. Ir tai nėra tik skambios frazės ar tuščios deklaracijos.

Beje, pagal LAF gaires sukilimui vienas pagrindinių jo tikslų buvo deklaruotas „tautos moralinis stiprumas pagal krikščioniškos dorovės principus“. Kadangi dešimties Dievo įsakymų apskritai niekas neatšaukė jau kelis tūkstančius metų, ironizuojant galima klausti, o pagal kokius „krikščioniškos dorovės principus“ žydus buvo galima skelbti kolektyviniu blogiu, atsisakyti laikyti juos žmonėmis ir skatinti jų išvarymą bei naikinimą.

Nepriklausomybė nėra teisinis nihilizmas

Taigi apibendrindamas manyčiau, kad tiek iš Lietuvos valstybingumo ir konstitucionalizmo tradicijų pusės, tiek iš tarptautinės teisės pusės požiūris į 1941 m. birželio sukilimą bei ypač jo vadovybę turėtų būti itin rezervuotas.

Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./LAF aktyvistai ir Lietuvos kariuomenės kareiviai Vilniuje 1941 m.
Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./LAF aktyvistai ir Lietuvos kariuomenės kareiviai Vilniuje 1941 m.

Taip, galima pripažinti neabejotiną tiesą, jog Tauta sukilimu pademonstravo savo valią priešintis sovietinei okupacijai. Eilinis sukilėlis (bet čia jau reikėtų pradėti daryti išlygą: jei jis neįsivėlė į Holokaustą) iš tiesų galėjo įsivaizduoti atkuriantis laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau čia derėtų ir padėti tašką baigiant galimą pozityvų vertinimą.

Mat vertinimo tąsa nebėra pozityvi: sukilimo vadovybės noras ginklu nuplauti nepasipriešinimo sovietinei okupacijai gėdą užtraukė naują, dar didesnę, gėdą šaliai. Akivaizdu, kad tiek LAF, tiek jo sudaryta LLV matė Lietuvos valstybę kaip nacistinės Vokietijos marionetę „Naujojoje Europoje“, kurioje galima nužmoginti kelis šimtus tūkstančių bendrapiliečių žydų jų eliminavimą laikant priimtina kaina už tokį pseudovalstybinį statusą. Vėlgi retoriškai paklausiu, kaip atrodome mėgindami teisinti ir net garbinti tokius veikėjus, kaip Škirpa, XXI amžiaus Lietuvoje, priklausančioje Vakarų demokratinei erdvei.

Tad geriausia būtų pripažinti, jog 1941 m. birželio 23 d. „Nepriklausomybės atstatymo“ pareiškimas kartu su mėginusiais jį įgyvendinti aktais yra niekinis, nes prieštaravo tiek 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktui, tiek Lietuvos Respublikos konstitucinės santvarkos pagrindams, net 1938 m. Konstitucijai.

Taip pat būtų verta dėl tų pačių priežasčių pripažinti, kad nei LAF, nei LLV tikrosios Lietuvos tautos valios neatstovavo, o LLV niekada nebuvo teisėta Lietuvos valstybės institucija. Kaip ir pripažinti istorinę tiesą, jog viena iš LAF ir LLV veiklos krypčių buvo Holokausto kurstymas, palankių sąlygų jam sudarymas ir net prisidėjimas prie jo vykdymo.

Taip kad didvyrių iš tikrųjų reikėtų pasieškoti ne 1941 m. birželio sukilimo vadovybės gretose. Tos vadovybės paliktų arklidžių negalime išmėžti iki šiol, kai matome tą pačią antisemitinę propagandą dabarties žemaitaičių retorikoje, kurioje glūdi ir tam tikros grupės žmonių nužmoginimo elementas, šiandien rašizmo taikomas ukrainiečių atžvilgiu.

Na, o pagrindinis šio rašinio moralas – gerbkite teisę, paisykite Konstitucijos. Jei 1941 m. birželio sukilimo vadovybė būtų sekusi šia maksima, istorija išties galėjo būti verta pasididžiavimo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Geriausia investicija – rūpinimasis savo sveikata
Reklama
Leiskite sau pasijusti geriau
Reklama
„Huawei Watch Fit 3“ – laikrodis, skatinantis pozityvius sveikatos įpročius
Reklama
Pekla ar gyvybės pradžia? Atskleidė, kaip kiekvienas grožio entuziastas gali prisidėti prie pelkių išsaugojimo
Užsisakykite
15min naujienlaiškius