Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 18d. 18:58

Dalia Staponkutė: Lietuvos miestų „feisliftingas“

Dalia Staponkutė Šį tekstą rašyti nelengva, nes jis apie tai, kas pernelyg artima – gimtinę ir jos unikalius bruožus. Šįkart – apie gimtinę, „pavergtą“ ne svetimo, kaip antai Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ laikais, o nuosavo kirvio.

Šiandien plačiai cituojama: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę...“. Sena vėl tapo nauja. Gimtinė keičia savo veidą ir dvasią, tačiau jos simboliai, kuriais neabejotinai yra didelių medžių alėjos ir lapuočių milžinai vidur miesto, menantys istoriją, kuriantys jaukumą ir pasakas vaikams, neturi išnykti. Kitaip, kur pasaulio žmonėms, kuriais pamažėl virstame visi ir visos, rasti sau priebėgą. Negi ant betono plokštės? Negi pas Motiną žvilgančiu „feisliftingu“? O gal pas Tėvą, kurio įstatymai aršiai atsikovoja miestus, triumfuodami sulig kiekviena granito plyta, visam užkasdami po ja Motinos moteriškumą. Negi nesuvokiama, kad būtent senas, nuolat prižiūrimas žaliasis palikimas dovanoja miestui vis naują gyvenimą? Negi nematyti, kokios tuščios, nuobodžios ir išmirę daugelio renovuotų pasaulio miestų gatvės – nei medžių, nei žmonių, nei dvasių.

Negi nesuvokiama, kad būtent senas, nuolat prižiūrimas žaliasis palikimas dovanoja miestui vis naują gyvenimą?

...Šįkart jaučiu, kad su miestų žaluma pasitraukia ne tik artimas kraštovaizdis, bet ir pusė mano Lietuvos. Šis jausmas nestebina, nes miestas, pirmiausia, yra galimybė arba galėjimas jį mylėti. Manoma, kad išeiti iš gyvenimo dėl senatvės – jokia tragedija, netgi – dovana. Tačiau „seno“ nykime esama kitokio tragedijos šešėlio, kuris susijęs su kartų istorija, visam nueinančia nebūtin. Pagalvojus apie autentiškų istorijos šaltinių stoką Lietuvoje, kiekvienos relikvijos išėjimas atrodo kaip akivaizdi tragedija – kaip negrįžtamai nykstantis vos tik prasidėjusios istorijos puslapis. Deja, pasaulis, kuriame mirštama natūralia mirtimi, globaliai traukiasi nuo mūsų. Su juo pasitraukia ir tai, kas istorijoje vertingiausia – natūralus paveldėjimas. Ne nusipirkti, o paveldėti. Tikrosios vertybės dažniausiai būna ne įgyjamos, o paveldimos.

Pagaliau įsigyti mes mokame tik taip, kaip mums leidžia paveldėtas pasaulio suvokimas. Kai miesto paveldas atitenka „senosios“ sistemos vaikui, be ypatingų pastangų įgijusiam didžiulį turtą, ištinka apakimo efektas, kuris gali tęstis dešimtmečius, ir nors įvyksta teisinis aktas, jis savo teisingumu nesukuria harmonijos tarp senojo pasaulio ir naujojo savininko. Šis derinys kartais atrodo toks neįmanomas ir sunkus tarsi Tėvynės okupacija.

Stebint Lietuvą ir kitus man pažįstamus kraštus, kadais kentėjusius nuo svetimšalių, aplanko mintis, kad aršiausi okupantai yra ne svetimšaliai, o vietiniai gyventojai.

Stebint Lietuvą ir kitus man pažįstamus kraštus, kadais kentėjusius nuo svetimšalių, aplanko mintis, kad aršiausi okupantai yra ne svetimšaliai, o vietiniai gyventojai. Mes, „vietiniai“, savinamės Tėvynę kaip tai, kas savaime suprantama, duota, paklusnu, kaip vaiką, kuris baudžiamas turi ir gali kentėti, nes jam nėra kito pasirinkimo. Jis turi tik mus. Šalis ir miestas turi mus, mūsų karta turi mus, ir jeigu mes mąstome ir elgiamės kaip godūs „turėtojai“, tai tik dėl to, kad galvojame esą galingi ir nemirtingi. Nuojauta kartais sako, kad mano kartai ir jos tikrovei neskirta mirti savo mirtimi. Matau, kaip ji miršta kelionėse, pakirsta neišgydomų ligų, užklupta stichijų ir pačios susikurtų, savižudiškų katastrofų. Mes nebemirštame, mes žudomės ir žūvame. Be atsisveikimo ir merdėjimo dovanos...

Dalios Staponkutės nuotr./Vilnius: urbanistinės erdvės be medžių – erdvės be žmonių
Dalios Staponkutės nuotr./Vilnius: urbanistinės erdvės be medžių – erdvės be žmonių

Jau seniai įsitikinau, kad nėra nieko siaubingesnio už kai kuriuos žmonių darbus ir jų pasekmes jiems patiems, jų aplinkai, pasauliui. Kai žmogus lengvai, be ypatingo reikalo ir pernelyg nevargindamas smegenų užsimoja prieš nekaltą medį, tai akimirksniu verčia nusivilti didele šios tautos ir sykiu žmonijos dalimi. Tai gali reikšti, kad jis užsimos ir prieš vaiką, senuką, moterį, bičiulį, jei šie netyčia atsidurs „visuotinio karo“ aikštelėje, nes nepravažiuos tankas.

Betonas skelbia visuotinį karą miestų žalumai. Cementas neša pelną ir investicijas. Viešieji pirkimai – šis įteisintas procesas-chameleonas, regis, nesunkiai dangstantis korupciją ir šiuo galintis sukelti pavydą net Sicilijos mafijai – siūlo „patogias“ išeitis. Šiandien sparčiai „kastruojamos“, sterilizuojamos ir „obliuojamos“ Šiaulių centro gatvės, eilės laukia kiti miestai. Nakties metu samdyti medkirčiai kaip „slapti vagys“, veikiantys pagal įsakymą irkad nekeltų triukšmo (o iš tikro – kad nešauktų įtūžę piliečiai), barbariškai ir be atodairos išguldo didžiulius medžius. Vien mintis apie šį veiksmą paralyžiuoja vaizduotę.

Dalios Staponkutės nuotr./Berlynas: urbanistinės erdvės be medžių – erdvės be žmonių.
Dalios Staponkutės nuotr./Berlynas: urbanistinės erdvės be medžių – erdvės be žmonių.

Jau po Palangos „kastracijos“ akcijos 2003 m., kurios liudininke būti lėmė likimas, man iškilo daug klausimų apie nuolatines lietuviško charakterio modifikacijas... Apie vis naujas manijas, apsėdančias valdžios ir verslo žmones, kuriuos masina pinigų srauto kvapas it marihuanos dūmas, slopindamas juose grožio ir subtilumo jausmą. Palik gi bent vieną sveiką kaip arklys kaštoną. Apeik, užtverk. Neskubėk. Pagalvok. Ne! Trukdo renovacijai! Pasipila pasiteisinimo prieš gyventojus mitai kaip srutos. Neva medžiai serga, neva jie trukdo kanalizacijai, kai iš tikro serga suprojektuotos pagal galios modelį ir baime užkrėstos, tingios smegenys.

Mano gimtųjų Šiaulių paralelinės centro gatvelės jau primena proletarinius Dublino priemiesčius, plytelių plynes be žalumos su pakrypusiais nuo istorijos svorio, žaizdotais daugiaaukščiais. Ant plytelių netruks išsišiepti „grafičiai“, prie padų kibs išspjauta kramtoma guma, kurios nenuvalys net gatvės šepečiai, džiūgaudami, kad puiku, kai nėra lapų... Na, taip, mes negalime atsilikti nuo globalių urbanistinių „makdonaldų“ ir savinamės jų charakterį, mes turime įskiepyti miestelėnams, kad esame globalūs žmonės, o ne pelkių atsiskyrėliai.

Dalios Staponkutės nuotr./Milwaukee, JAV: urbanistinės erdvės be medžių – erdvės be žmonių
Dalios Staponkutės nuotr./Milwaukee, JAV: urbanistinės erdvės be medžių – erdvės be žmonių

Mes turime atrodyti kaip Miluokis ar Detroitas, kur apleistose stotyse jau klajoja vampyrų dvasios. Mes prisikvėpavome chlorofilo, laikas ir „pridusti“. Turime išrauti gyvybę ir pastatyti naujus antkapius senajai epochai, kuri ir taip jau mirusi. Viskas iš praeities mirę, tik ateities antkapiai gyvi. Paradoksalu, tačiau medžiai savo šešėliu ir švelniu kvėpavimu dengė istorijos padarytus randus. Dabar gi atsivėrė tai, ko niekas nenori matyti: skustagalvis miestas. Tatuiruokite jį, daužykite riedlentėmis, aidės kaip amfiteatre, kaip tragikomedijos akte. Vėjas nešios po plytelių dykvietes dulkes, o su jomis išneš žmones, ir jie nebesirodys gatvėse. Kirsdamas medį, man regis, lietuvis nukerta save, nes tebėra esmingai susijęs su girių ir partizanų legendomis. Man kartais atrodo, kad emigruojančių medžių sielos išskraidins kartu su savimi ir nekentėjus. Tik mylintieji keistuoliai liks gyvi kaip Jimo Jarmuscho filme apie Detroitą „Only lovers left alive“.

2000 m.išverčiau graikų dramaturgo Jakovo Kambanelio pjesę „Kelias iš vidaus“, bylojančią apie socialinę-ekologinę dramą, sukeltą 7-ojo dešimtmečio statybų bumo Atėnuose, kuris vadinosi „Mažiau kalbėk, daugiau statyk“. Ji man atrodė itin aktuali dar neįstojusiai į Europos Sąjungą Lietuvai.

Apie liūdnas šio virsmo pasekmes Graikijos sostinei kalbama iki šiol – išnyko šimtai neoklasikinių pastatų, parkai, alėjos, virš miesto visam įsiviešpatavo smogas, kuris vasarą tampa nepakeliamu... Pjesės vertimas ilgai tūnojo viename Lietuvos kultūros instancijų stalčių, tačiau 2006 m. ją sau atrado režisierius Algimantas Pociūnas ir pastatėto paties pavadinimo spektaklį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, pagrindinį vaidmenį patikėjęs aktoriui Pranui Piaulokui.

Dalios Staponkutės nuotr./Pabrėžtina granito asketika, liudijanti apie žmonijos siaubą. Berlynas, monumentas holokausto aukoms atminti
Dalios Staponkutės nuotr./Pabrėžtina granito asketika, liudijanti apie žmonijos siaubą. Berlynas, monumentas holokausto aukoms atminti

Įstabūs šio aktoriaus atlikti dialogai bylojo apie verslo piratų nusiaubtą miestą, apie šimtamečius medžius, kuriuos iškirtus Atėnų centras netrukus apmirė – išskrido paukščiai, neliko kavinių, išvyko žmonės – įvyko tikrasis išvarymas. Prieš kelias savaites Atėnuose ambasadorius Rolandas Kačinskas Lietuvos Šimtmečiui atminti pasodino lietuvišką kadagį. Visi pasidžiaugė, kad štai „Graikijoje sodiname Lietuvą!“. Argi ne paradoksalu? Argi ne paradoksalu, kad daug emigracijoje gyvenančių lietuvių specializuojasi sodininkystėje? Arba tai, kad norime pritraukti Lietuvon investitorius, o „patraukiame“ nuo jų akių svarbiausią masalą – sodrią miestų žalumą (ne saule gi turtingi Lietuvos miestai ir ne Dubajaus kontoromis)?

Paradoksaliausia, ko gero, tai, kad kalbame apie demografinę „duobę“, tačiau demonstruojame statybų bumą! Norime susigrąžinti išvykusius tautiečius ten, kur jie ras tą patį, ką mato savo darbadienių užsieniuose – standartinius glazūruotus skverelius su ikebanos vazonais ir jokios savo praeities. Daug kas neturės ko atsakyti savo vaikui, kuriam puoselėjo meilę Lietuvai per kontrastą su kitų šalių aplinka: „Tik pažiūrėk, kokie čia dideli ir gražūs medžiai“ – „O medžiai buvo dideli... mama“.

Norime susigrąžinti išvykusius tautiečius ten, kur jie ras tą patį, ką mato savo darbadienių užsieniuose – standartinius glazūruotus skverelius su ikebanos vazonais ir jokios savo praeities.

Žvelgiant iš retrospektyvos, klausiu, kodėl mus taip sunkiai pasiekia svarbios žinios, kitų padarytos klaidos ir jų aidas, mūsų pačių keliamas protestas, piliečių grupių balsai, kodėl esam tokie kurti tarsi ausyse tūnotų džiovintos pupelės. Kiekvienas savo šalį mylintis europietis, gyvenantis karo, istorijos dramų ir buldozerių nusiaubtuose didmiesčiuose, šiandien gerai žino, kad kuo senesnis medis, tuo didesnė jo vertė. Dideli medžiai – ne korporacijų, o viso miesto turtas, gyvas miesto istorijos liudininkas. Kaip ištikimas, atminimą saugąs ir gyvas miesto gyventojas jis yra šiuo ypatingas, brangus ir unikalus.

Vokietis, pamatęs Šiaulių centrą, šiandien susiimtų už galvos ir pasukiotų prie smilkinio pirštą. Italas ar graikas, kurių šalyse medžiai užauga sunkiai – taip pat. Pagaliau bet kuris Briuselio biurokratas, antspauduojantis struktūrinių fondų projektus, suabejotų, kokiu protu Lietuvoje jie vykdomi. O lietuvis? „Mūsų dirva tokia gera, kad tie medžiai ataugs per dvidešimt metų ir nėra ko dejuoti“, sako man vienas pažįstamas.

Dvi dešimtys metų naivuoliui atrodo kaip spragtelėjimas pirštais, nors dažnam žmogui – tai beveik pusė gyvenimo, o dažnam medžiui – tik vaikystė. Svarbu ne tai, kad medis „neataugs“ greitai, nes tai – ne plaukai. Svarbu netgi ne tai, kad gal ir visai neužaugs iš kokio nors vargano, firmos įbrukto sodinuko. Svarbiausia, kas dėsis jaunų žmonių galvose, kai nebebus tikrų medžių ir aplink styros tik greit augantys„bambukai“. Ištisa karta, kuri šiandien mūsų vaikaičių amžiaus, gyvens mieste be didžiulės lajos skėčių ir nesužinos apie lapų šešėlį ant suoliuko, o iki miško gal niekados nenuvažiuos, nes matys jį „sumaniojo“ekrane. Kam važiuoti?

Miestas miške! Šia unikalia Lietuvos miestų savybe žavėdavosi dažnas Lietuvos svečias, potencialus investuotojas... Tankia miesto žaluma džiaugiasi neseniai mano lankyto Kijevo svečiai. „Gal jūsų istorija ir buvo perdėm sudėtinga, tačiau ji paliko įdomų paveldą, vertinkite tai“, sako.

Paveldas – tai ne spinta, kurią norėčiau pakeisti modernia, todėl liūdna, kad apie miesto alėjas kalbama kaip apie senus baldus. „Pakeisime naujais“, ir miestas įgisnaują mantiją. Tiksliau – liks nuogas kaip karalius ir visi meluos sau, kad jis žaliuoja, ir dar sakys „juk visai gražu“! Sunku suvokti, kodėl kirtimai turi būti tokie „fundamentalūs“, kai fundamentaliai nerenovuojamos miestų visos „kloakos“? Kodėl atėjo būtentmedžių eilė?

Kodėl aplink seną medį nesukūrus „itališkos“ aikštės, o alėjose nenutiesus žvyro tako, kuris kviestų pasivaikščioti (juk Lietuvos miestų tikrai nevargina tanki minia)? Kodėl dėl vieno ligos pažeisto medžio reiktų išguldyti visą eilę? Juk nepjauni rankos, kai supūliuoja pirštas. Juk neišmeti kilogramo bulvių dėl vienos supuvusios. Sunku suprasti ir tai, kodėl tuos žmones, kurie šaukia „nepjaukite!“ pravardžiuoja stagnatoriais, vatinukais arba stokojančiais tarpdisciplininių žinių ir kalbos kultūros. Tarsi tie, kurie „pjauna“ nebūtų įsisupę į patogią ciniko vatą irnestokotųnei žinių, nei kultūros. (O gal kirvis turi visko tiek, kiek reikia, ir visados atitinka kotą?)

Žinoma, nesunku suprasti, kad esama daug šios problemos klodų, kad uoliai vykdomi projektai .Vykdant juos,susiduria įvairūs interesai, galimybės, skoniai, kuriais tuoj pat pasinaudoja besivaidijantys tarpusavyje politikai. Tačiau kuo čia dėti medžiai kaip bendras visų turtas? Kuo čia dėtos jų šaknys, neva trukdančios vamzdžiams, tarsi mes būtume pirmoji šalis pasaulyje, susidurianti su panašia problemair neturinti iš ko mokytis?

„Medis, verslas ir politika“ – tai įdomi tema ir įvairiose šalyse ji susilauktų netikėtų atradimų, tačiau tai – ne medžio problema, ir jei nuomonių audra miestuose netyla, gal verta keisti projektą, išmesti vieną į šiukšlyną ir parašyti kitą? Juk klasikai irgi degindavo savo šedevrus...Gal mes nesuvokiame, kas yra paveldėjimo kultūra? Gal verta atiduoti pirmenybę žmonių nuotaikų pusiausvyrai ir gerai atmosferai mieste, neužsispiriant standartizuoti miesto erdves pagal „gatavus“ projektus, kurie ilgainiui kurs standartines grožio sampratas ir kolbas miestelėnų galvose bei armiją vienodai mąstančių piliečių.

Kodėl nepriklausomybės eroje, kuri jau gana ilga, mes nenorime būti individualūs, kitokie, o siekiame jau nusibodusių ir dažnai niekam tikusių, bet madingų „tarpdisciplininių“ idealų? Deja, ir pati esu tarpdisciplininis žmogus, bet gerai žinau, kad nepasitelkusi klasikos šaltinių dažnai neišgyvenčiau ir būčiau niekas. Gal todėl nesėsčiau į lėktuvą, vairuojamą paviršutiniškai „tarpdisciplininio“ piloto, neičiau pas gydytoją, „tarpdiscipliniškai“ eksperimentuojančio su mano sveikata, nepatikėčiau savo vaikų mokyklai, kur įsigali „tarpdisciplininių“ pamokų kultas. Kiekvienos renovacijos procese esama klasikos, kertinių vertybių, kurios – tarsi renovuojant asmeninę erdvę – nori dėmesio ir meilės detalei. Kiekvienoje renovacijoje galima mokytis iš kitų šalių patirties ir klaidų, ir, beje, tik kvailiai šito nedaro: išmintingas žmogus mokosi iš kitų klaidų, o kvailas – iš savo.

Medžiai yra miesto uolos, o žmonės viso labo – tik laikini, likimo skraidinami paukščiai. Jie padeda miestui tik tada, kai nevirsta katamaranais. Jie išgyvena, jei nesuserga beprasmišku kerštu uolai, kuri ilgainiui vis viena nugalės, priversdama žmogų išvykti, sirgti depresija ir nykti. Tai, kas sena (Lietuva irgi sena), reikalauja brangiai kainuojančios priežiūros, bet jos siekiant galima rasti pusiausvyrą ir nekeršyti praeičiai, kuri visados yra turtingesnė nei dabartis. Tai, kas nauja, taip pat reikalauja priežiūros ir ją garantuoti, regis, bus vis sunkiau.

Kviečiu devyniskart matuoti ir daugiau galvoti, darkart galvoti. Neskubėjime glūdi išmintis. Jei medžiai neišeis su mumis, jie neišeis ir po mūsų.

Iš autorės serijos straipsnių, publikuojamų žurnale Pasaulio lietuvis

Temos: 2 Gamta Šiauliai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius, grįždamas į Romą, pareiškė: Baltijos šalys visada yra pavojuje

Aktualu

Dvasinis kapitalas: kodėl Ukraina atsiskiria nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios?

Aktualu

Valdžios paslauga narkomafijai: prekeivių įkliūva vis mažiau, taikiklyje – jaunimas su „žole“ kišenėje

Prie Jono Žemaičio-Vytauto buvo...

Donatas Motiejūnas apie uždirbamus milijonus, sūnų ir Lietuvos rinktinę

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius žada, kad Bažnyčia nebedangstys seksualinių nusikaltėlių

Aktualu

Dėl kanapių auginimo kalta pripažinta lietuvė: „Maniau, kad tai – egzotiškas augalas iš Japonijos“

Sportas

J.Mourinho vėl ant skydo: „Man Utd“ iš taurės išspyrė F.Lampardo auklėtiniai

Aktualu

Ką daryti su A.Hitlerio rezidencija Alpėse, į kurią plūsta neonaciai?

24sek

M.Kalnietis ir ASVEL neklumpa: Prancūzijoje – antra pergalė

Gyvenimas

Mes lygūs. Su spalvų lagaminu keliaujanti Sigita: „Piešdama vizijas, jaučiuosi įrankiu“

15min recenzija Kultūra

Filmas „Iš kur tas žydėjimas“: pastelinis Nomedos Saukienės portretas

Mokslas.IT

„Google“ pristatė vizualesnį ir intuityvesnį paieškos variklį

Vardai

Lietuvoje kaip modelis išgarsėjusi Erika Stasiulevičiūtė – JAV geidžiama aktorė ateivės vaidmenims

24sek

Po D.DeRozano mainų Kyle'as Lowry vengė „Raptors“ vadovų skambučių

Vardai

Teismas M.Tylai negailestingas: „Jis – suaugęs asmuo, už neteisėtus veiksmus privalo atsakyti“

Vardai

Aristokratiškų jūros gėrybių mėgėjai šventiškai atidarė austrių sezoną

Aktualu

Popiežius turės galutinio sprendimo teisę dėl Kinijos vyskupų skyrimo

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius sako, kad religinė priespauda paskatino Baltijos šalių krikščionis vienytis

Aktualu

Sukrėsti vietiniai surinko daugiau kaip 6000 svarų Dandolke nužudytos lietuvės laidotuvėms

Naujienos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius, grįždamas į Romą, pareiškė: Baltijos šalys visada yra pavojuje

Aktualu

Dvasinis kapitalas: kodėl Ukraina atsiskiria nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios?

Aktualu

Valdžios paslauga narkomafijai: prekeivių įkliūva vis mažiau, taikiklyje – jaunimas su „žole“ kišenėje

Prie Jono Žemaičio-Vytauto buvo...

Donatas Motiejūnas apie uždirbamus milijonus, sūnų ir Lietuvos rinktinę

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius žada, kad Bažnyčia nebedangstys seksualinių nusikaltėlių

Aktualu

Dėl kanapių auginimo kalta pripažinta lietuvė: „Maniau, kad tai – egzotiškas augalas iš Japonijos“

Sportas

J.Mourinho vėl ant skydo: „Man Utd“ iš taurės išspyrė F.Lampardo auklėtiniai

Aktualu

Ką daryti su A.Hitlerio rezidencija Alpėse, į kurią plūsta neonaciai?

24sek

M.Kalnietis ir ASVEL neklumpa: Prancūzijoje – antra pergalė

Gyvenimas

Mes lygūs. Su spalvų lagaminu keliaujanti Sigita: „Piešdama vizijas, jaučiuosi įrankiu“

15min recenzija Kultūra

Filmas „Iš kur tas žydėjimas“: pastelinis Nomedos Saukienės portretas

Mokslas.IT

„Google“ pristatė vizualesnį ir intuityvesnį paieškos variklį

Vardai

Lietuvoje kaip modelis išgarsėjusi Erika Stasiulevičiūtė – JAV geidžiama aktorė ateivės vaidmenims

24sek

Po D.DeRozano mainų Kyle'as Lowry vengė „Raptors“ vadovų skambučių

Vardai

Teismas M.Tylai negailestingas: „Jis – suaugęs asmuo, už neteisėtus veiksmus privalo atsakyti“

Vardai

Aristokratiškų jūros gėrybių mėgėjai šventiškai atidarė austrių sezoną

Aktualu

Popiežius turės galutinio sprendimo teisę dėl Kinijos vyskupų skyrimo

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius sako, kad religinė priespauda paskatino Baltijos šalių krikščionis vienytis

Aktualu

Sukrėsti vietiniai surinko daugiau kaip 6000 svarų Dandolke nužudytos lietuvės laidotuvėms

Vardai

Daugiau vandens

Ginekologė pataria

Video

09:06
00:29
01:11

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie 15min