Dabar populiaru
Publikuota: 2021 kovo 21d. 12:51

Darius Chmieliauskas: Sekmadienio Evangelija. Ateina štai dienos

Darius Chmieliauskas Banalybė, bet realybė – laiko greitis: regis, ką tik pradėjome Gavėnią, ogi jau čia pat ir pabaiga – po savaitės – Verbų, arba Viešpaties kančios sekmadienis... Vaikai, uždusę nuo karantino, vis zyzia tėvams vieną baisiausių frazių – kąąą veeeikt?! O aš ir į mane panašūs vis inkščia, kad nieko nespėja... Ir Velykoms pasiruošti? (šiaip jau, pagal motinišką Bažnyčios išmintį, tokia tėra visos Gavėnios paskirtis).

Šis, jau penktasis Gavėnios sekmadienis, Bažnyčioje minimas dar ir kaip Maldos už seksualinės prievartos aukas diena. Ją įvesti ne taip seniai paprašė popiežius Pranciškus – 2016-siais, kai jo valia šventėme Gailestingumo jubiliejaus ypatinguosius metus; Lietuvoje vyskupai nusprendė tą dieną minėti būtent šį sekmadienį...

Turbūt dėl to, kad tas pasirengimas Jėzaus kančios, mirties ir Prisikėlimo išgyvenimui būtų tikroviškesnis, primenantis vienas baisiausių šių dienų žmonių kančias. (Aure, galėtų gal bent tõkios dienos, tõkios maldos suvienyti visus kovotojus ir prieš visokias konvencijas?!)

Šią savaitę liūdnai minėjome pirmąsias karantino metines; užtat linksmai šventėme Juozapą, kurį Motina Bažnyčia myli taip, jog net gavėniškąjį pasninką sustabdo tądien, kad tik smagiau galėtume švęsti Marijos – visuomet Mergelės ir Dievo Gimdytojos – Sutuoktinį, šventosios Šeimos bei visos Bažnyčios didžiausią sergėtoją.

Tą pačią kovo 19-ąją, to paties popiežiaus Pranciškaus valia pradėjome švęsti ir ypatinguosius Amoris laetitia – Meilės džiaugsmo – Šeimos metus. (Lietuvoje vyskupai savo katedrose juos oficialiai švęsti pradeda būtent šį sekmadienį).

Kodėl Pranciškus paskelbė šiuos metus, kai jo paties valia nuo 2020-ųjų gruodžio 8-sios jau švenčiame Šventojo Juozapo metus? Ar dėl to, kad ir vėl visaip kreivai pasaulio žiniasklaidoje pristatytas Vatikano paaiškinimas dėl tos pačios lyties asmenų sąjungų laiminimo?

Tikrai ne! (o gal pati Apvaizda tai susiejo, popiežiaus neatsiklausus?) Mat, metai paskelbti, nes lygiai prieš penkerius metus – 2016-ųjų kovo 19-ąją paskelbtas popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia – apie meilės džiaugsmą šeimoje. Matyt, Šventasis Tėvas mato prasmę mums priminti ir sugrąžinti prie jo žvilgsnio į šeimą, žvilgsnio, įkvėpto ir šių laikų realybės, ir Vyskupų sinodo, ir Dievo Dvasios.

Ką mums byloja toji Dievo Dvasia per šio sekmadienio Žodį?

Na, o ką mums byloja toji Dievo Dvasia per šio sekmadienio Žodį? Jį komentuoti bet kada yra didelis iššūkis, jei nesakyti pretenzija. O juo labiau tada, kai pats Žodis toks iškalbingas, atviras, pats save geriausiai atskleidžiantis ir paaiškinantis (jei tik atveriame savo širdis ir protus priimti Jį).

Tai štai jis.

Pirmasis skaitinys Jer 31, 31–34: Aš sudarysiu naują sandorą ir neatminsiu nuodėmės

Pranašas Jeremijas beveik septyni šimtmečiai iki Kristaus skelbia tai, ką Kristus įgyvendins, o mes jau tuoj švęsime per Velykas!.. O jeigu tai pranašo tariami žodžiai šiandien, čia ir dabar, man ir tau?! Apie sandorą, kurią Dievas nori sudaryti su manimi...

„Ateina štai dienos, – tai Viešpaties žodis, – kada su Izraelio namais, su Judo namais, aš sudarysiu naują sandorą. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jųjų tėvais, kada aš paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau iš Egipto žemės. Jie gi sulaužė manąją sandorą, tuo tarpu aš buvau jų valdovas, – tai Viešpaties žodis.

Aš savo įstatymą įdėsiu į jų vidų, jiems įrašysiu į širdį.

Bet štai kokią sandorą aš sudarysiu su Izraelio namais, toms dienoms praėjus, – tai Viešpaties žodis: – Aš savo įstatymą įdėsiu į jų vidų, jiems įrašysiu į širdį; aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Ir jie nebemokys daugiau vienas kito, brolis brolio, ir nebesakys: 'Pažinkite Viešpatį!', bet visi, maži ir dideli, pažins mane patys, - tai Viešpaties žodis, – nes aš dovanosiu jiems ir daugiau nebeatminsiu jų nuodėmės“.

Atliepiamoji psalmė Ps 51, 3–4. 12–13. 14–15. P.: Sutverk širdį man tyrą, o Dieve.

Tai viena iš didžiausių atgailos psalmių, labiausiai per Gavėnią ir mirties akivaizdoje mėgstamų... O kokia ji šviesi, kupina vaikiško pasitikėjimo ir švelnumo...

Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę, numazgok mano kaltę! – P.

Sutverk širdį man tyrą, o Dieve, many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai neatstumki manęs nuo savojo veido, prarast tavo šventąją dvasią neleiski! – P.

Išgelbėk mane ir būsiu laimingas. Padaryk mane didžiadvasį!
Nedorėliams liepsiu keliu tavo eiti, ir grįš pas tave nusikaltę. – P.

Antrasis skaitinys Žyd 5, 7–9: Jis išmoko klusnumo ir tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi

Ar Laiško žydams autorius sako, kad kaip Jėzus per klusnumą Tėvo valiai tapo visų mūsų išgelbėjimu, taip ir mes, paklusdami nuginkluojančiai Dievo meilei, galime būti išgelbėti?

Broliai, seserys!
Jis [Jėzus] savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi.

Evangelija Jn 12, 20–33: Jei kviečių grūdas kris į žemę ir apmirs, jis duos gausių vaisių

Tai – Jono evangelijos beveik pats vidurys – virsmas, kai po Jėzaus mokymų, ženklų, palyginimų ir stebuklų, Jis įžengia į Jeruzalę tam, kad savo žodžius įgyvendintų iki galo – iki mirties... ir Prisikėlimo.

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė:
„Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.

Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.

Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“

Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.

Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“.

Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.

Apmirimas

Nejau ir aš turiu numirti, kad gyvenčiau? O gal tai ne tik apie mano kūno mirties valandą, bet apmirimą jau čia ir dabar – gal net baisesnį, kai turiu apsimarinti savo valiai, pretenzijoms, reikalavimams...

O, siaube, kaip baisu – negi, be to liksiu pats sau vienas su savo egoizmu?.. Nejau tokia mirtis gali būti šitokia vaisinga?

Ir Tu sakai, o Jėzau, kad tai – Tėvo šlovinimas? O Tėvas atsiliepia, kad jau priėmė tą šlovę, kurią Sūnus Jam teikia, ir dar pašlovins – kada?! – Kai mes pasitikėsim ir atsiduosim Tėvui, Sūnui ir priimsime jų Meilės Dvasią?

Tėve, pašlovink savo vardą!

Komentarai: 17

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min