Prekybininkai didžiuojasi galėdami klykti reklaminiuose stenduose – „Pigu!“, o mūsų piliečiai seka šį keturraidį kaip amerikietis – dolerio ženklą. Mes tikime, kad pavalgę „sriubą, karštą ir kompotą už 8 Lt“, neiškreipiame realybės. Mums atrodo, kad teisingai pasielgėme su savo skrandžiu, ir kavinė teisingai įvertino savo paslaugą, dėl to gyvuos dar daug metų ir galės mus džiuginti panašiais gastronominiais pasiūlymais už stebuklingą kainą.
Iš tikrųjų, nei viena, nei kita nėra tiesa. Man gal ir nekliūtų ši lietuviška piguvos manija, jei dėl jos banke būtų daugiau santaupų, bet... deja. Pigaus gyvenimo filosofija veda tik į … pigų gyvenimą. Nesu tikras, ar žodis „pigus“ savo prasme tautos smegenyse jau pasivijo anglišką „cheap“, kuris, be mažos kainos, dar reiškia prastą skonį, suktumą ir blogus gyvenimo pasirinkimus, bet šiuo tekstu tikrai norėčiau tokį supratimą paskatinti.
Paimkime paprastą kasdienį ir visiems įkandamą produktą. Ant mano stalo – du glaistyti sūreliai: pigiausias ir brangiausias: 38 ct ir 1.07 Lt. Neaiškinsiu, kad jų sudėtys labai skirtingos, kad pigesniuose produktuose visada būna daugiau nenatūralių priedų, kad jų skonis skiriasi kaip diena ir naktis, ir kad atitinkamos tarnybos pigesniojo net neleido vadinti sūreliu, dėl to jis pavadintas sūrelio desertu.
Oi, nepykite – netyčia jau paaiškinau! Bet norėjau pabrėžti ką kita. Automatiškai tiesdami ranką prie pigiausio kategorijos produkto, mes nubrėžiame savo šeimos gyvenimo liniją. Plonu lūžinėjančiu prasto grafito pieštuku. Mes nukreipiame savo gyvenimo laivą į Piguvos upę. Prekybos centrų šūkių paskatinta, mūsų šeima tampa centų rinkėjais, lipdukų klijuotojais ir nuolaidų gaudytojais. Mūsų natūralų elgesį – gauti reikiamus daiktus reikiamu metu – pakeičia suformuotas noras pirkti daiktus su nuolaidomis, kai to reikia prekybos centrams.
Tiesdami ranką prie pigiausio kategorijos produkto, mes nubrėžiame savo šeimos gyvenimo liniją.
Aš girdžiu jūsų protestus – nėra pinigų! Štai jums naujiena – jų todėl ir nėra, kad niekada nekreipiame dėmesio į jų gausinimą. Mes gi nuolaidų medžiotojai, susikoncentravę į tai, kaip čia pigiau prasisukti. Mums tik atrodo, kad darbdavio, krizės ir aplinkybių kaltė, kad mažai uždirbame. Iš tikrųjų – viskas logiška. „Mažai“ yra mūsų gyvenimo šūkis! Nuo jaunų dienų mes „jamam“ viską, kas kainuoja mažai. Todėl, kai ateiname pas pirmą darbdavį, kuris klausia, kiek norime uždirbti, pradedam muistytis, prakaituoti, ir, galiausiai, išlemename iš karto su nuolaida: pradėčiau nuo minimumo… Minimumas yra MAŽAI! Mažiausiai, kiek gali būti. Štai jums pirkti pigiausią sūrelį!
Šykštus moka du kartus. Skirtingų pasaulio tautų atrasta viena ir ta pati tiesa negali klysti. Pigus maistas smogia atgal per išlaidas sveikatai. Pigus būstas – tai kasdienis erzėjimas dėl buitinių nepatogumų. Pigus automobilis – trumpaamžis, nesaugus arba brangus išlaikyti. Pigu – būna. O štai stebuklų – ne. Jei perkat pigiai, sumokate kažkuriuo kitu būdu.
Blogiausia, kad pigi gyvenimo filosofija įsuka į užburtą ratą: pigu – bloga kokybė – blogas gyvenimas – maža savivertė – mažas atlyginimas – pigūs pasirinkimai – ir vėl viskas pigu! Įsivaizduokite savo gyvenimo epilogą: tai bent pigiai pragyvenau! Veža? Manęs irgi ne. Pradėkite nuo mažų dalykų. Šiandien.
