Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Deimantas Jastramskis: Partijos – žiniasklaidos baubas?

Šaltinis: 15min
0
A A

Deimantas Jastramskis Seimas Joninių išvakarėse priėmė Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimą, formaliai panaikinantį draudimą politinėms partijoms būti viešosios informacijos rengėjomis. Balsavimas dėl šio teisės akto išskirtinis dėl to, kad vienintelė mygtuką „Prieš“ spaudė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, o vėliau įstatymo pataisą vetavo prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Leidimas politinėms partijoms rengti viešąją informaciją, sukėlęs aukščiausios šalies valdžios prieštaravimus, parodė, kad dalis Seimo narių arba nesuprato už ką balsavo, arba apsimeta (gudrauja), kad nesupranta.

Įvairių frakcijų parlamentarai, viešai aiškindami apie kažką, neva slapta išbraukusį partijas iš draudimų valdyti žiniasklaidą sąrašo, atskleidžia atsainų požiūrį ne vien į kruopščiai posėdžiui tarnautojų parengtų dokumentų skaitymą, bet ir teisinį dualizmą, tarpstantį beveik 20 metų.

Jungtinė dviejų įstatymų „konkurencija“

Dar 1990 m. rugsėjį Lietuvos parlamentas, priėmęs Politinių partijų įstatymą, leido politinėms partijoms steigti masines informacijos priemones, išskyrus radiją ir televiziją. Tačiau partinė spauda Lietuvoje neįsitvirtino, ją nukonkuravo komerciniai leidiniai. Net ir komunistinis flagmanas dienraštis „Tiesa“, reinkarnavęsis į „Dieną“, savo gyvavimą nutraukė 1996 m.

Partinė spauda Lietuvoje neprigijo dėl daugumos gyventojų neigiamo požiūrio į visa tai, kas yra partietiška. Be to, partijų leidybos vadyba niekaip negalėjo prilygti privačių spaudos bendrovių veiklos organizavimo efektyvumui.

Partinė spauda Lietuvoje neprigijo dėl daugumos gyventojų neigiamo požiūrio į visa tai, kas yra partietiška.

1996 m. priėmus Visuomenės informavimo įstatymą buvo dar kartą įteisintas draudimas politinėms partijoms būti televizijos ir radijo stočių savininkėmis.

Tačiau Politinių partijų ir Visuomenės informavimo įstatymų sinchronizavimas baigėsi 2004 m., kai Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimas paliko partijoms galimybę leisti tik neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, skirtus informuoti apie savo veiklą, o Politinių partijų įstatymas partijoms suteikė teisę steigti visuomenės informavimo priemones ir jomis naudotis. Tai yra – vienas teisės aktas partijoms draudė plėtoti periodinę žiniasklaidą, kitas tai leido.

Tokia dviprasmiška teisinė situacija buvo iki šiol ir yra po prezidentės veto. Bet jokia politinė partija rimtai nepasinaudojo Politinių partijų įstatymo suteikta galimybe steigti solidesnę žiniasklaidos priemonę. Partijų nariams ir vadovams buvo (yra) labiau priimtina valdyti žiniasklaidą patiems, naudojant fizinio asmens statusą, arba deleguoti į vadovaujančias pareigas savo atstovus.

Svarbu ir tai, kad dviejų teisės aktų jungtį garantavo tame pačiame Visuomenės informavimo įstatymo straipsnyje, kur nurodomas draudimas valstybės ir savivaldybių institucijoms, bankams ir partijoms valdyti žiniasklaidą, pateikta formuluotė, amortizuojanti išvardytus draudimus: „jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.“

O kadangi Politinių partijų įstatyme buvo nustatyta kitaip, tai yra leidžiama partijoms steigti ir valdyti žiniasklaidos organizacijas, prezidentės ir dalies Seimo narių sukeltas ažiotažas dėl bauginančios partijų žiniasklaidos perspektyvos dvelkia lengvabūdišku populizmu.

Žiniasklaidos laisvės iliuzijos

Birželio 23 d. Seimas, priimdamas minėtą Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos teisininkų patarimu, eliminavo teisinę prieštarą, bet ne visi balsavę tai turbūt suprato, o prezidentės vetavimas ją vėl grąžino.

Be to, prezidentės spaudos tarnyba šį veto savo pranešime pateikė kaip kovą už žiniasklaidos laisvę. Mat po tokios pataisos partinė žiniasklaida kėsintųsi uzurpuoti laisvo žodžio šventovę. Bet, kad partijų žiniasklaidai egzistuoti leidžia kitas – Politinių partijų įstatymas – pranešime neužsimenama.

Kita vertus, partijos žiniasklaidai įvairiais neoficialiais būdai darė ir daro gana didelę įtaką. Pagrindiniais svertai – finansiniai. Kitas populiarus būdas, daugiausia paplitęs savivaldybėse, fizinių asmenų (partijų narių, jų šeimos narių ir jų statytinių) valdoma žiniasklaida.

Kai kurios maskuojamos partinės įtakos žiniasklaidos turiniui išsikvepia (pavyzdžiui, Darbo partijos ir „Balso“ grupės projektas), bet tai jokiu būdu nereiškia esminio situacijos gerėjimo, nes pagrindinė problema išlieka ta pati – ne partijai ar partiečiams priklausanti žiniasklaida, o jos nuosavybės ir veiklos skaidrumas.

Pagrindinė problema išlieka ta pati – ne partijai ar partiečiams priklausanti žiniasklaida, o jos nuosavybės ir veiklos skaidrumas.

Nepartinės politikės – prezidentės – patarėjai yra kelis kartus padėję šalinti žiniasklaidos laisvės kliūtis.

Pavyzdžiui, iniciatyva grąžinti pridėtinės vertės mokesčio lengvatą periodinei spaudai arba žurnalistų šaltinio paslapties atskleidimo proceso aiškesnis reglamentavimas.

Tačiau deklaratyvi kova prieš užsienio propagandą, partinės žiniasklaidos savaiminis tapatinimas su žodžio nelaisve ir bandymai režisuoti žurnalistų klausimus (šių metų gegužę Latvijos televizijos LTV atvejis) nedera su išmania demokratinių valstybių žiniasklaidos politika ir modernia politikos komunikacija.

Daugelyje Vakarų Europos šalių, kur partinė spauda vyravo šimtmečius (o šiais laikais priimtina aiškiai deklaruoti politinę kryptį), nesiekiama dirbtinai eliminuoti politinių organizacijų iš žiniasklaidos nuosavybės lauko. Kartais žiniasklaidos nuosavybės ribojimai partijoms yra susiję su televizijos ir radijo transliavimo veikla (pavyzdžiui, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje).

Tačiau kai kurios šalys žiniasklaidos nuosavybės erdvę palieka ne vien laisvam partijų, bet ir valdžios institucijų pasirinkimui. Gana įdomus šiuo aspektu Estijos atvejis, kur žiniasklaidą gali valdyti savivaldybių institucijos.

Veikia net Talino TV, priklausanti savivaldybei. Ir realybės paradoksas yra toks, kad Estija žiniasklaidos laisvės reitinguose užima pirmaujančią poziciją tarp pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos šalių bei gerokai lenkia Lietuvą. Tai aiškiausiai parodo, kad ne visuomet svarbiausia yra tai, kas valdo žiniasklaidą. Daug svarbiau – kaip su ja elgiamasi.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min