Lietuvos rinktinė sužaidė dar tik 4 draugiškas rungtynes, o jau pralaimėjo 3 kartus – visus iš eilės. Trejas rungtynes Lietuva pralaimėjo per visą pernykštį pasiruošimo olimpinėms žaidynėms ciklą.
„Adomaitį lauk! Ką tas Šiškauskas ten veikia?! Motiejūnai, aš už tave geriau pažaisčiau! Valančiūnai, koks dar NBA?!“
Skaičiai įdomūs, kažką gal provokuoja, bet būkime atviri: na ir kas?
Vasaros čempionų titulas nepridės mums papildomo taško Europos čempionato grupės varžybose. Su tuo titulu mes neįgysime 10 taškų pranašumo atkrintamosiose varžybose rungtynėms dar neprasidėjus.
Tas vardas neužkabins mums ant kaklo Europos čempionato medalio. Kaip tai neįvyko pernai, kai pasirengimo cikle dukart nugalėjome ispanus, o už trijų savaičių jie mus sukramtė ir išspjovė 50 taškų skirtumu.
Kam dabar svarbios tos pergalės? Lygiai taip pat į šiukšlių dėžę siūlau mesti ir pralaimėjimus Gruzijai, Kroatijai ir Prancūzijai. Pralaimėjimus kaip patį faktą. Ne skaičiai švieslentėje, o aikštėje gautos pamokos dabar yra svarbiausias šių draugiškų rungtynių rezultatas.
Beje, jeigu jau spėjote atleisti D.Adomaitį iki čempionato ir pusę rinktinės paleisti į klubus, ar dabar taip širstumėte, jei Mantas Kalnietis visgi būtų įmetęs tą tritaškį paskutinėmis sekundėmis į Kroatijos rinktinės krepšį, o lietuviai būtų laimėję 1-2 taškeliais?
Tad gal tiesiog duokite vyrams dirbti.
Nepamirškite, kad ketverius metus šios rinktinės branduolys vasaromis žaidė pagal Jono Kazlausko taktinius sumanymus, o šiemet visai kitokį žaidimą bando sumodeliuoti 75 procentais pasikeitęs trenerių štabas su Dainiumi Adomaičiu priešakyje.
Vertėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos rinktinė seniai turėjo tokį sunkų fizinį pasiruošimą, kokį sumodeliavo geriausią formą čempionatui ruošiantis Evaldas Kandratavičius.
Nieko keisto, kad Klaipėdoje mūsiškiai tritaškius metė 16 proc. tikslumu. Orleane jis siekė jau 32 proc. Lietuviai susikuria daug gerų progų metimams, o tie taiklūs šūviai švieslentėje įžiebtų visai kitus skaičius. Kaip ir išlaisvintų žaidimą ir erdves kitiems žaidėjams.
Prancūzijoje pamatėme, kad ne puolimas, o gynyba buvo didžiausias galvos skausmas: kroatai sumetė 82, prancūzai – net 98 taškus.
Ši komanda atviresnė nei anksčiau. Joje mažiau įtampos ir susikaustymo.
Bet labai daug tų skylių gynyboje, be individualių įgūdžių ginantis stokos (kurių pagerinimui treniruočių procese dar galima padaryti tik labai minimalią įtaką), atsiverdavo po paprasčiausio nesusikalbėjimo, ką akcentavo ir Dainius Adomaitis.
Komunikacijos problemos skverbiasi pro kraštus kaip tos medžių šaknys per sovietinio palikimo plyteles Lietuvos šaligatviuose.
Dar pirmajame mačo su Prancūzija kėlinyje Jonas Valančiūnas skėsčiojo rankomis nesuprasdamas, kodėl į jį pirštais dėl dviejų šiurkščių klaidų gynyboje badė treneris ir komandos draugai.
„Jonai, čia tavo pagalba!“ – įtikinėjo jį treneris. J.Valančiūnas dar ilgai lingavo ir skėsčiojo rankomis prie šoninės linijos. Bet pasikonsultavęs su bendražygiais ant suolo jis pripažino savo klaidą treneriui.
Ši komanda atviresnė nei anksčiau. Joje mažiau įtampos ir susikaustymo. Daugiau sveikų diskusijų ir interpretacijų. Svarbiausia tik išlaikyti sveiką balansą tarp laisvumo ir disciplinos.
Ir trumpam sustokite burbėję: Donatas Motiejūnas, Lukas Lekavičius, Artūras Gudaitis, Martynas Gecevičius, Artūras Milaknis, Edgaras Ulanovas – tai arba labai seniai, arba sykį ir epizodiškai, arba dar visai nacionalinėje komandoje nežaidę krepšininkai.
Turime šešis branduolio krepšininkus (tai yra pusę rinktinės), kurie neturi beveik jokio tarpusavio žaidimo supratimo. Maža to, kad tarpusavio supratimas labai minimalus, rinktinėje dar yra keli didžiuliai adaptaciniai momentai.
Pirmiausia, Donato Motiejūno įliejimas į komandą. Tai yra žmogus, kuris nereguliarų krepšinį žaidė tik tris mėnesius po beveik metų be rungtynių pertraukos. Tas pats D.Motiejūnas yra bandomas ir sunkiojo krašto puolėjo, ir centro pozicijose, prie ko reikia prisitaikyti ne tik jam, bet ir komandos draugams. Tik primenu, kad nuo šių testavimų praėjo dar tik pusantros savaitės.
Po truputį įsitikiname, kad pasikeitęs D.Motiejūnas prie besikeičiančio krepšinio rinktinėje sunkiuoju krašto puolėju gali žaisti tik labai specifinėse situacijose. Jis, ko gero, vienintelis sėkmingiau stabdė Tornikę Šengeliją, kai savo greitomis kojomis ir mase sulaikė gruziną, prieš tai besismaginusį prieš mūsų nominalius lengvuosius kraštus.
Jiems, beje, žaidimas ketvirtojo numerio pozicijoje irgi nėra labai artimas. M.Kuzminskas „New York Knicks“ klube ketvirtu numeriu pastarąjį sezoną žaidė 17 procentų. Jonas Mačiulis Madrido „Real“ gretose irgi buvo daugiau naudojamas kaip lengvasis kraštas. Jiems juk irgi reikia prisitaikyti.
Beje, Donatas Motiejūnas ir Mindaugas Kuzminskas iki rinktinės draugiškų rungtynių nežaidė normalaus krepšinio penkiese prieš penkis nuo balandžio 12-osios. Arba kitaip – 115 dienų. Kad geriau įsivaizduotumėte, kas krepšinyje yra 115 dienų, tai pasakysiu tiek, jog per tuos 3 mėnesius ir 24 dienas „Žalgiris“ kitą sezoną sužais pusę Eurolygos reguliariojo sezono.
Todėl nereikia stebėtis, kad D.Motiejūnas kabina virš lanko gan absurdiškus „alley-oop'us“, lyg po krepšiu stovėtų ne Jonas Valančiūnas ar Artūras Gudaitis, o NBA dėjimų konkurso eksčempionas Dwightas Howardas ar Anthony Davisas.
D-Mo dar forsuoja žaidimą, norėdamas padaryti visko labai daug per trumpą laiką. Bet, ačiū Dievui, turime tokį žmogų kaip Mantas Kalnietis, kuris po pirmos pramestos baudos prieina prie suirzusio D.Motiejūno ir pamasažuoja jam pečius. „Viskas bus gerai – nusiramink“, – sako jis Doncei ir rinktinės sirgaliams.
Kantrybės visiems. Ir pačiam Donatui, kuris, akivaizdu, jaučiasi nepatogiai aikštėje neišbūdamas nė 10-ies minučių. Bet toks procesas ir juo reikia pasitikėti.
Tas pats Mantas Kalnietis dar tik trečiadienį sužaidė pirmąsias savo rungtynes rinktinėje. Atkreipkite dėmesį, kokių nuostabių perdavimų jau priserviravo mūsų atakų organizatorius, kaip tas malonus padavėjas, vis prieidamas ir tiesdamas lėkštę su skanėstais „šefas vaišina“.
Jis dar pasvaido perdavimų į varžovų rankų mišką, bet iškart primerkia akį ir pripažįsta klaidą. Kapitonas geriau nei bet kuris kitas žaidėjas supranta, kiek rinktinėje užtrunka susižaidimas.
Be nedidelių nesusikalbėjimų gynyboje, Jonas Mačiulis įnešė kibumo ir agresijos, kuri virto kietesne kontaktine kova ir perimtais kamuoliais. Žmogus į stovyklą atvyko vėluodamas ir po atostogų – jam laiko reikia ne tik susižaidimui, bet elementariausiai atgauti kvapą.
Nepamirškite, kad Kaune čiurnos traumą gydosi Marius Grigonis, kuris yra universaliausias rinktinės atakuojantis gynėjas. Be tritaškių, M.Grigonis dar yra solidus kūrėjas, o svarbiausia – geriausiai besiginantis antrasis numeris rinktinėje. Daugelis jūsų nuvertinate 23-ejų snaiperį, bet potencialiai tai turėtų būti rinktinės starto penketo žaidėjas.
Šioje pasiruošimo stadijoje svarbiausia potencialas. O jo turime daug.
Martynas Gecevičius jau parodė abu savo ginklus – 4 tritaškius į prancūzų krepšį ir aibę kokybiškų perdavimų po kombinacijų du prieš du.
Lukas Lekavičius kaip paleistas nuo grandinės keičia rinktinės žaidimo tempą, drasko priešininkų gynybą ir sukuria erdves metimams.
Donatas Motiejūnas sugeba vos atkovojęs kamuolį pradėti greitą ataką tolimu ir tiksliu perdavimu, o nusiraminęs ir kantriau žaisdamas su kamuoliu baudos aikštelėje, greitu metu pats kels grėsmę varžovų krepšiui savo puskabliais.
Mindaugas Kuzminskas lengviausiai iš visų lietuvių juda po aikštę, tai grasindamas varžovų krepšiui tritaškiu, tai trišuoliu, kuriuo nuo perimetro lengvai kaip gandras praskrieja iki pat lanko. Tik dar velniškai nepataiko savo metimų. 115 dienų.
Dar ne laikas versti trenerį iš posto ir atsiimti teisę dalyvauti Europos čempionate.
Artūras Milaknis kaip gražiausia mergina naktiniame klube sutraukia didžiulį varžovų gynybos dėmesį ir tuo pačiu leidžia erdviau įsipatoginti ant parketo kitiems lyderiams. Tikėkimės, tuos metimus, kuriuos jis dažnai puikiai išvestas kombinacijoje meta laisvas, Milas dar pataikys.
Artūras Gudaitis toliau skina šakas varžovų baudos aikštelėje, agresyviai provokuodamas pražangas ir jau įsikūręs kempingą prie baudų metimo linijos.
Su tokiu tvirtu jo žaidimu D.Adomaičiui dar reikės gerai pasukti galvą, kaip atrasti laiko aikštėje visiems trims savo bokštams.
Šita rinktinė turi daug potencialo. Tik viskam reikia laiko.
Kitaip nei galbūt buvo įprasta anksčiau, D.Adomaitis aiškiai parodė, kad nebesicackins su 12-ais žaidėjais ir dėmesį sutelks ne realybės šou „Atkabinimas“, o branduolio šlifavimui ir tarpusavio supratimo gerinimui. Jeigu ši rinktinė nori daug improvizuoti, pagrindiniai žaidėjai jau draugiškose rungtynėse turi žaisti daugiau nei įprastai.
Jie ir žaidžia. Ir klysta. Ir mokosi iš savo klaidų.
Tą stebėti gan skausminga. Ypač Lietuvos krepšinio sirgaliui, kuris įpratęs prie pergalių draugiškose rungtynėse, kadangi jau eilę metų pasiruošimą pradėdavome su patrankų mėsomis.
Dar ne laikas versti trenerį iš posto ir atsiimti teisę dalyvauti Europos čempionate.
Leiskite jiems augti.
