Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Edwardas Lucasas: Šengenlandas ir Eurolandas – Europos imperijos užuomazgos

Šaltinis: BNS
15
A A

Edwardas Lucasas Mūsų akivaizdoje pavidalą įgyja imperinė Europa. Tai liberali imperija, pagrįsta bendru sutarimu, o ne užkariavimu. Jos galingiausi ginklai – įstatymai, o ne ginkluotosios pajėgos. Jos pažanga lėtėja, o planuodama savo iškilimą ji atrodė piktinamai rami dėl ateities. Tačiau viltys užsitikrinti saugią, laisvą ir taikią ateitį priklauso nuo jos sėkmės.

Seniausias šios imperijos bastionas yra konkurencijos direktoratas – grėsmingas biurokratinis ginklas, kuriam suteiktos galios vykdyti teisminį persekiojimą ir prižiūrėti vieningosios rinkos tvarumą. Jeigu jo nebūtų, monopolijos ir vyriausybės galėtų naudotis savo pranašumu prieš vartotojus. Jo skirtos baudos sudrausmino galingiausias pasaulyje bendroves, tarp jų „Microsoft“, „Gazprom“, „Google“. Tarp jo nuskalpuotųjų taip pat esama Europos Sąjungos svarbiausių narių.

Ne ką menkesnis – energetikos direktoratas, sugriovęs Rusijos piktnaudžiaujamą ir diskriminuojantį dujų eksporto biznį – Kremliaus bičiulių apmaudui, ypač Vokietijoje. Be to, tai buvo itin naudinga tiems, kurie kadaise buvo įstrigę „Gazprom“ gniaužtuose. Dabar ES vieningoji rinka yra didesnė negu pati ES – ji apima Islandiją, Norvegiją ir Šveicariją. Jeigu ji būtų viena valstybė – pavadinkime ją kad ir Bendrarinkuva – tai būtų didžiausias, turtingiausias ir galingiausias pasaulyje ekonominis darinys. Plėtodama prekybos politiką ji gali tvarkyti reikalus su milžinėmis, tokiomis kaip Kinija ir Amerika, darydama tokį spaudimą, kurio negalėtų sukelti nei viena atskira Bendrijos narė.

Šie imperijos elementai buvo gerai suplanuoti. Tačiau to negalima pasakyti apie kitas dalis.

Euro zona, sukurpta iš įpročio trokštamus dalykus laikyti tikrove, dabar tampa valstybe – Eurolandu – turinčia mėgstantį kištis centrinį banką, skubiosios finansinės pagalbos fondą, privalomas biudžeto taisykles (apie tai galit paklausti graikų) ir bendrą bankininkystės sektoriaus priežiūrą. Nei viena iš šių institucijų nebuvo numatyta pačioje pradžioje (jeigu būtų kitaip, rinkėjai veikiausiai būtų atmetę visą šią idėją).

Šis darinys dar gali subyrėti, bet dabar jau įmanoma įžvelgti, kaip gali veikti bendroji valiuta.

Šis darinys dar gali subyrėti, bet dabar jau įmanoma įžvelgti, kaip gali veikti bendroji valiuta. Prognozuojamoje ateityje Vokietija ir kitos Šiaurės Europos eksportuotojos gaus naudos iš dirbinai palaikomo žemo euro kurso. Mainais jie apmokės sąskaitas, kol pietų europiečiai stengsis, kad jų ekonomikos atgautų konkurencingumą. Mums dar reikės kai kurių papildomų elementų – skolų nurašymų ir lėšų pervedimų. Tačiau sistemos kontūrai dabar jau aiškūs.

Kliuviniai, iškilę kuriant Eurolandą, nublanksta prieš naujausią projektą: Šengeno zoną, kurios viduje galima keliauti be paso, paversti Šengenlandu. Ši beatsirandanti supervalstybė yra didesnė – apimanti 26 šalis, lyginant su 19 narių teturinčiu Eurolandu. Kelionės be įkyrių rūpesčių tėra vienas iš revoliucinių laimėjimų, pasiektų per pastaruosius 20 metų – būtent tai, ką paprasti europiečiai iš tikrųjų vertina (galbūt netgi labiau negu nematomus vieningosios rinkos privalumus). Deja, dabar tam yra iškilusi grėsmė dėl terorizmo ir nerimą keliančios nevaldomos migracijos. Kad ir kaip būtų, kirtęs Šengeno sieną, gali, bent jau teoriškai, nuo pietinio Italijos galo laisvai nukeliauti iki pat Norvegijos šiaurės – ieškodamas geresnio gyvenimo sau arba užsibrėžęs atimti gyvenimą iš kitų.

Šengeno zona nebuvo pritaikyta spręsti tokias problemas. Štai kodėl Šengenlandas gaus savo armiją – naujas ES sienos apsaugos pajėgas, kurios, anot originalaus pasiūlymo, gali būti pasiųstos saugoti išorinių Šengenlando sienų, net jeigu šalis narė to nepageidauja.

Dar daugiau – istorija moko, kad imperijos, kurios nestabilizuoja savo periferijos, pačios būna jos destabilizuojamos.

Dar daugiau – istorija moko, kad imperijos, kurios nestabilizuoja savo periferijos, pačios būna jos destabilizuojamos. Šengenlandas atitinkamai siekia ne vien apsaugoti savo sienas, bet ir kontroliuoti, kas vyksta kitapus jų. Šengenlandas kuria savo užsienio politiką – tvarkydamas reikalus su Turkija realiosios politikos užmojais, kurie priverstų susigėsti netgi Bismarcką: jūs sulaikot migrantus, o mes jūsų piliečiams suteikia bevizį režimą su ES. 2016-aisiais laukite daugiau panašių dalykų.

Šengenlandas taip pat įgis savo policijos pajėgas – faktinį Europos FTB. Šalys, turinčios veiksmingas baudžiamojo teisingumo sistemas, tokios kaip Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija, neketina taikstytis su spragomis prasčiau besitvarkančiose (ypač Belgijoje). Imperinė policija vykdys dalijimąsi duomenimis, persekios nusikaltėlius nepaisydama nacionalinių sienų, užtikrins spartesnę ekstradiciją ir glaudų prokurorų bendradarbiavimą. Šiuo atveju kyla svarbių klausimų dėl grėsmės privatumui ir piliečių laisvėms: Šengenlandas turi suderinti šiuos pasvarstymus su policijos darbo veiksmingumu.

Esama apstu kitokių problemų. Šengenlandas nori paskirstyti migrantus, kad dosnesnėms šalims (pirmiausiai Vokietijai ir Švedijai) netektų neproporcingai didelės trumpalaikės išlaidos. Vis dėlto į Lenkiją panašios šalys, kurių viešosios paslaugos menkai išvystytos, o gyventojai nusiteikę skeptiškai, nėra linkusios priimti daug migrantų iš Artimųjų Rytų (jos pažymi jau atlikusios savąjį indėlį, priimdamos šimtus tūkstančių ukrainiečių). Šengenlandas turės tai išspręsti, mainydamas prieigą prie ES struktūrinių fondų į pagalbą migrantams. Politinė įtampa, kurią sukels šis procesas, bus grėsminga.

Kol kas neaišku, kaip šios imperijų užuomazgos dera viena prie kitos. Kiek svarus bus „nepriklausančiųjų“ mažumos balsas priimant „vidaus“ sprendimus? Kaip išlikti Europos Sąjungoje, bet nepriklausyti Šengeno ir euro zonoms? Būtent tai yra reali dilema, kylanti Davidui Cameronui, o ne jo menamo referendumo politika.

Dar didesnė problema – demokratija. Nacionaliniai pasirinkimai lemia imperinės Europos pavidalą, bet jos nevaldo. Jeigu norite bendros rinkos prekėms, žmonėms ir kapitalui, turit nebeleisti nacionalinėms vyriausybėms stengtis įtikti savo rinkėjams ir pažeidinėti taisykles subsidijomis arba kitokių formų protekcionizmu. Jeigu norite bendros valiutos – tuomet Graikijos piliečiai negali patys nubalsuoti, kad jiems būtų atriekta dalis vokiečių mokesčių mokėtojų pinigų. Jeigu norite laisvo judėjimo zonos, kurioje nereikalingi pasai, – tuomet turite užtikrinti veiksmingą teisėsaugą viduje ir tvirtą galios projektavimą periferijoje. Visi šie scenarijai kertasi su demokratija.

Nacionaliniai pasirinkimai lemia imperinės Europos pavidalą, bet jos nevaldo.

Reikia pripažinti, kad ES yra demokratinė, nes Europos Parlamentas prižiūri Europos Komisiją, kuri savo ruožtu (supaprastintai tariant) paskiriama susiderėjus nacionalinėms vyriausybėms. Vis dėlto tai sunkiai suprantami ir nutolę procesai, lyginant su nacionaliniais visuotiniais rinkimais.

Vieningosios rinkos, bendros valiutos ir laisvo judėjimo be pasų privalumai nėra skirti vien elitui: jais gali naudotis ir patys kukliausieji. Milijonai jau dabar nuolat važinėja į darbą, kirsdami Šengenlando vidines sienas. Europiečiai nebus linkę lengvai atsisakyti patogumų, prie kurių yra įpratę. Tačiau visuomenėje turi įvykti didelis pokytis, kad ji atsisakytų nacionalinio suverenumo, su kuriuo užaugo, – kad ir koks iliuzinis jis būtų.

Didžiausia silpnoji vieta – kad pavėluotai kurti imperines institucijas, reaguojant į krizes, yra itin brangu ir rizikinga; panašiai kaip imtis pertvarkyti laivą, jau išplaukusį į atvirą jūrą. Šių didelio masto schemų architektai buvo keistai tylūs dėl savo originalių planų trūkumų. Kaina ir kliūtys yra gerokai didesnės negu jie iš pradžių tikino.

Rinkėjai – ar jie būtų britai, žaidžiantys su Brexit idėja, ar nevilties apimti portugalai ir graikai, renkantys trapias kairiąsias vyriausybes, ar prancūzai, atsigręžiantys į Marine Le Pen Nacionalinį frontą – gali sulėtinti arba netgi apversti statomą Europos imperijos laivą. Dėl padarinių, kurių sukeltų tokia avarija, mūsų dienų problemos galėtų pasirodyti esantys banalūs menkniekiai.

Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius

BNS
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min