Dabar populiaru
Publikuota: 2012 spalio 23d. 20:18

Egidijus Vareikis: Antikantiški pamąstymai (Emocingas politinių svajotojų pasaulis)

Kantas, kad ir didis filosofas, niekada nebuvo didis svajotojas. Pasileisti mintimis laisvai, reiškė palaidoti protą, o tai jau beprotybės klystkeliai. Tad bet kurioje rimtesnėje gyvenimo sferoje kantiškasis mąstymas prioritetą teikė racionaliems (suprask, protingiems), o ne emociniams sprendimams.

Šių antikantiškų pamąstymų tema ir bus politikos procesas XXI a. ir jo santykis su Kanto idėjomis. Politika turėjo būti dalykas rimtas ir labai racionaliai tvarkomas. Tačiau nūnai Karaliaučiaus mąstytojas būtų labai nustebęs, matydamas visiškai neracio¬nalius, neprotingus priešrinkiminius šurmulius visame margame pasaulyje. Pafilosofuojantys šmaikštuoliai šiandien teigia, kad žmogaus gyvenimas iš esmės nėra rimtas projektas, o tokios gyvenimo sferos kaip politika visai nebeatlaiko racionalumo ir prag¬matiškumo kriterijų.

Politika, kaip viešųjų reikalų tvarkymas, turi būti viešosios laimės kūrėja. Laimės ieškojimas visada buvo populiarus socialinis užsiėmimas, daug labiau paplitęs nei laimės kūrimas, kuris, Kanto požiūriu, ir turėtų visų pirma būti politikų užsiėmimas. Pagal standartinį apibrėžimą laimė yra teigiamų emocijų rinkinys, į kurį neabejotinai įeina pasitenkinimas, ramybė, dvasinė pusiausvyra, džiugesys, didelis, jausmingas džiaugsmas. Tai gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius, tai idealybės ir esamybės faktinis ar įsivaizduojamas atitikmuo.

Politika, kaip viešųjų reikalų tvarkymas, turi būti viešosios laimės kūrėja.

Pasak Kanto, laimė – protingos būtybės būvis pasaulyje, kai viskas vyksta pagal jos norą ir valią. Disponuodama nuo moralinės laisvės priklausančiu pirmuoju gėriu, protinga būtybė tobulu gėriu, arba laime, disponuoja tik iš dalies, nes jis priklauso nuo gyvenimiškų santykių, išorinių aplinkybių, atsitiktinumų. Šią praktinio proto antinomiją išsprendžia Dievo, kaip aukščiausiojo gėrio galimybės, buvimo postulatas. Taigi Kantas racionaliai lyg ir išsprendžia tai, ko mes išspręsti nemokame – randa laimės formulę. Jis sukuria tą universalų ir racionalų pasaulį, kuris savo ruožtu turi sukurti tikrąją laimę... Bet laimės kažkaip vis trūksta, ir kantiškasis algoritmas vargu ar yra teisingas.

Daugelį dalykų, kartu ir laimę, šiandien, matyt, galima rasti internete. Pabandęs surinkti laime.lt, patyriau, kad laimės Lietuvoje (bent jau internete) nėra. Tai nenustebino. Nustebino kažkokie tikrai antikantiški interneto šmaikštuoliai, kurie mane, laimės ieškotoją, nukreipė į portalą draugas.lt. Taigi ne pinigai.lt, valdžia, Seimas ar dar kas nors. Tiesiog – draugas.

Politologai jau baigia nusigraužti nagus ir krumplius nepaaiškindami, kuo motyvuodama savo apsisprendimą balsuoja tauta. Ieškoma racionalaus atsakymo, o iš tikrųjų atsakymas gali būti tik emocinis. Kanto politikos modelis išties buvo labai teoriškas – kas būtų, jei žmonės vadovautųsi protu? Patikrinti tokio modelio nebuvo galima, tačiau jis labai įtikinamas. Šiandien pasakytume, kad problema tik ta, jog žmonės, ypač politiniuose sprendimuose, protu nesivadovauja...

Žiūrint šios dienos žmonių akimis, Kanto vizija buvo panaši į Fukuyamos istorijos pabaigą. Ir Kantas, ir Fukuya¬ma manė, kad pradėjus pasaulio politiką tvarkyti racionaliai, nebeliks prielaidų karams ir kitiems emocingiems nesusipratimams, bus galima sutelkti dėmesį visuomeninės laimės kūrimui. Politika, ypač dabartinėje postmodernybėje, tiesiog negali būti racionali. Racionalumas gali būti siekinys, tačiau niekada nevirsta tikrove. Kantas turėjo sukurti rojų žemėje. Šiandien kuriančiųjų rojų žemėje taip pat nestinga, tai daigiausia racionalūs, į ilgalaikes programas orientuoti politikai, tačiau rinkėjai linkę pasirinkti veikiau trumpalaikius projektus.

Nei kantiška, nei fukujamiška pasaulio pabaiga neatėjo. Ji neatėjo ne tik į politiką, bet ir į kultūrą, etiką.

Nei kantiška, nei fukujamiška pasaulio pabaiga neatėjo. Ji neatėjo ne tik į politiką, bet ir į kultūrą, etiką. Kanto idėja šioje srityje darosi panaši į Darvino evoliucijos teoriją, kurioje viskas logiška, teisinga, suprantama, išskyrus tai, kad praktikoje darvinistinis procesas nevyksta – naujos rūšys taip ir neatsiranda. Organizmų sistematika yra bene vienintelė sritis, kurioje darvinistinis mąstymas turi prasmę aiškinant, kaip iš žieduotųjų kirmėlių galėjo kilti nariuotakojai ar paukščiai iš dinozaurų. Darvinas biologijoje, kaip ir Kantas politikoje, lieka teisingos, bet neveikiančios teorijos kūrėjai.

Galima daug svarstyti, kokia aplinka nulėmė Kanto idėjas. Jo epocha buvo klasikinės tradicijos formavimosi laikotarpis: labai apibrėžtų papročių, ganėtinai lėto gyvenimo tempo. Žmonių mobilumas buvo mažas (žinia, pats Kantas per visą savo gyvenimą nebuvo išvykęs bet keliolika kilometrų už Karaliaučiaus), idėjų plėtra taip pat lėta. Tokiose sąlygose ne laimės ieškojimas, o veikiau gyvenimo konstravimas, remiantis racionaliu mąstymu, buvo kur kas patrauklesnis nei rizikingi laimės paieškos projektai. XVIII a. pabaigos žmogus buvo smalsus naujai atrandamoms mokslo tiesoms.

Ar klydo Kantas, neteisingai suprasdamas žmogaus prigimtį, ar dabartiniai žmonės savaip politiškai „išsigimė“, nebegali būti racionalūs ir protingi, kokie turėtų būti?

Žmonės išties pasikeitė. Per du šimtmečius po Kanto mirties žmonių skaičius padidėjo kone keliolika kartų, kelis tūkstančius kartų padidėjo raštingų žmonių, pasaulyje įvyko keletas technologinių revoliucijų, visuomenė pergyveno industrializaciją, gyvena postindustriniame ir informacinės visuomenės pasaulyje. Tai visai nebe kantiškas pasaulis.

Tiesioginė graikų demokratija išsigimė dėl sprendimų vidutinybiškumo, o kantiškoji dėl trumpalaikiškumo. Pagal XIX a. pabaigos apibrėžimą, kai buvo nutarta, kad formulė „vienas žmogus – vienas balsas“ yra teisingiausia, tačiau šiandien aiškiai matomi jos trūkumai. Proto kiekis, kurį į balsavimą įdeda tas ar kitas žmogus, yra labai nevienodas.

Paprastam protingam žmogui sprendimo reikia čia ir dabar, netgi paminant Kanto teiginį, kad nėra aukštesnio tikslo žmogui už žmogiškumą, už jo laisvę ir orumą, ir tuo grindžiamą jo šviesią svajonę apie visuotinę taiką. Reikia ne visuotinės taikos, o momentinės gerovės. Žmogus įtikintas, kad jam pakanka panorėti, ir politikai viską išpildys.

Politikai neišpildo, ir tada seka protesto balsavimas ir taip toliau. Tad Kanto racionali tiesa ir racionalus XIX a. modelis sudūžta atsimušdamas į tikrovę – žmogus, sprendžiantis politinį likimą, nėra racionalus. Maža to, jis yra prasčiokas ta prasme, kad nori trumpalaikių sprendimų.

Kanto epochoje didžiausias priešas įsitikinimams ir vertybėms buvo juslės. Anuomet eilinio žmogaus širdis buvo skrandyje, ir tai vertė elgtis racionaliai. Šiandienis žmogus irgi tvirtina, kad jo širdis skrandyje, tačiau iš tikro ji yra kitur, ji išties yra širdis. Apšvietos ir romantizmo sintezė jau nebegalioja. Emocija tampa svarbiausia politine jėga.

Rinkėjams nereikia nieko aiškinti ar įrodinėti, rinkėjų nereikia patraukti į tą ar kitą pusę, perauklėti ir paaiškinti... Rinkėjams reikia įtikti ir tiek.

Mano asmeninė praktika rodo, kad skaičiai ir racionalūs aiškinimai jau negalioja. Galioja nuomonė apie skaičius. Negalioja mokslas, nes jis tampa samdomas, negalioja faktai, nes jie gali būti sukuriami reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Rinkėjams nereikia nieko aiškinti ar įrodinėti, rinkėjų nereikia patraukti į tą ar kitą pusę, perauklėti ir paaiškinti... Rinkėjams reikia įtikti ir tiek.

Postmodernas yra veikiau romantika nei racionalumas, nors kiekvienas bando tvirtinti, kad jo pasirinkimas – racionalus. Pasirinkimas emocinis... bet, reikia atkreipti dėmesį, emocija šioje gerovės epochoje dažnai yra neigiama. Jaunoje civilizacijoje varomoji jėga yra teigiamos ir nekritiškos emocijos, senstančioje – kritiškos neigiamos. O mūsų civilizacija gi... sensta. Tad Kantui tenka trauktis iš politikos, kantiškoji partija šiandien pasmerkta pralaimėti.

Žinia, didžioji Kanto svajonė buvo sukurti universalias etikos taisykles. Politinės etikos sąvoka, kuri Kanto filosofijoje taip pat buvo racionali idėja, šiandien visai kitokia.

Emocinga politika turi savas aklavietes. Žmonės yra pasiruošę gyventi ilgai ir laimingai, ir tai ne nuodėmė. Bet ilgą ir laimingą gyvenimą įsivaizduoja dažniausiai kaip labai buitinį komfortą. Šis, nepalaikomas vertybių, savo ruožtu skatina apsileidimą ir nenorą ginti principus. Tikslas „gyventi ilgai ir laimingai“, kaip pasakose po vestuvių. Tokiame laimingame gyvenime žmonės daugiausia nuplinka, nutunka, apželia gyvaplaukiais ir tampa nei gražūs, nei laimingi. Politika tėra plataus vartojimo prekė, nėra draugų, gyvenimas, sukurtas ne moralės pagrindu, galiausiai skatina totalų nusivylimą ir agresiją. O toliau... laimi tas, kas žino, ko nori.

Neturėtų stebinti ir tai, kad šiandien pasimetę politikos ginčuose, vien kitiems linkime spręsti problemas „be emocijų“. Be emocijų politikos iš tiesų nebus, nebus patriotizmo, nacionalizmo, nebus simpatijų ir antipatijų, nebus heroizmo ir pasiaukojimo. Išties istorijos pabaiga.

Tačiau, laimei ar nelaimei, racionalių dalykų gyvenime nebūna. Kalbėdami apie Kanto Amžinąją taiką sakėme, kad ji galima tik pasikeitus žmogaus prigimčiai, kuri šiandien, deja, ta pati. Politiką ir istoriją vis dėlto kuria žmonės. O žmonės yra amžini svajotojai. Jų gyvenimas prasideda ir baigiasi nesibaigiančia svajonių, planų, idėjų grandine.

Svajonės apie profesiją užaugus, apie mylintį žmogų, apie svaiginamą karjerą ir šviesią senatvę. Bet koks pasirinkimas, netgi iš pirmo žvilgsnio motyvuotas kokių nors objektyvių priežasčių, prasideda nuo svajonės apie jį. Ir politikoje esame svajotojai. Gal jau ir per dideli svajotojai. Kanto racionalumas mums šiandien tikrai nesutrukdytų.

http://www.nzidinys.lt

 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Vardai

„Daugiau šypsenos“

Grąžinti verta

Kuriu ir apsaugau

„Susitikime lauke“

Renginių gidas

Parašykite atsiliepimą apie 15min