Tai laiko centrifuga, kai viskas aplink lekia, žviegia, spiegia ir sprogsta. Kai laikrodžio valandinė rodyklė varo lyg būtų atsakinga už minutes, o šios virsta sekundėmis. Kai diena vos tik išaušo, bet – o varge! – jau saulelė vakarop! O tu esi per patį tos centrifugos vidurį ir „nieko padaryti negali“. Tai metas, kai tyliai, nebyliai ar visa gerkle šauki: „Maldauju, išjunkite kas nors?!“. Bet visi lygiai taip pat lekia pro šalį – yra svarbesnių reikalų!
Ir kai vieną dieną ateis mano laikas, tada nekeiksiu nei sudužusių lėktuvų, nei užbangavusio cunamio, nei užkritusios plytos ant galvos.
Tokią vieną dieną, jau surakinta nugara, verdančia galva, pertemptu sprandu ir kietais pečiais (nes viso pasaulio našta ir atsakomybė tai man ant jų sugriuvo, negi kam kitam?) guliu pas savo daktarą Vadimą. Tas kantriai spaudo, mygia, lanksto ir klauso: „Suprantu, kad pati savo vežimą vadelioju, bet lengva Jums aiškinti, kad reikia mažiau dirbti – yra kaip yra ir kitaip šiuo metu nebus. Labai daug svarbių reikalų sukrito.“
Jis dar valandą man kaulus palaužęs, imasi smegenų: „Niekada nesakyk, kad turi daug darbo, o imkis ir pradėk. Pradėsi ir darbas pamažu, iš lėto, bet pats pasidarys.“
Rašytoja Vidmantė Jasukaitytė knygoje „Kaip mes mokėmės mirti“ labai kruopščiai ir su smulkiausiomis detalėmis aprašo savo ir vyro ligą – vėžį. Ir pirma mintis, kuri ją apsikabina, sužinojus visa keičiančią žinią, yra ši: „Visas laikas mano – tokia mintis užklupo iš karto po to, kai sužinojau, kuo sergu, – dabar visas laikas mano – beveik su palengvėjimu pajutau. Man tai buvo taip reikšminga, tarsi koks naujas atradimas. Iš tikrųjų, kaip man atrodo, beveik ir neturėjau „savo“ laiko. Nuo pat vaikystės jis buvo atiduotas kažkokiems reikšmingiems darbams, pareigoms, artimiesiems, draugėms. Taigi, kai sužinojau, kuo sergu, ši mintis man buvo pats džiugiausias atradimas – visas laikas mano!“
Baisiai nesinori kalbėti apie mūsų su Jumis dieną kiekvieną, valandą ar gyvenimą, pasiremiant tomis istorijomis su sunkiai pagydomomis ligomis. Nes, galime nuspėti, kad tai, ką patiria, pažvelgę mirčiai į akis, mes vis tiek nesuprasime, o bandyti laiko irgi nėra – gyvenimą reikia gyventi, o ne bandyti. Tai kaip taip nutinka, kad įsikabarojame į tas centrifugas ir patys paspaudžiame mygtuką „Go&Play“?
Manau, kad atsakymas į klausimą „Kur dingsta mano visas laikas?“ telpa į du žodžius. Ir tai niekaip nesusiję nei su laikrodžiu, nei su kalendoriumi. Pirma, tai elementarūs prioritetai.
Noriu ir galiu, noriu ir darau
Galite mane iškviesti į dvikovą, bet aš nuoširdžiai manau, kad nėra dalykų, kuriems mes neturime laiko. Nė vieno. Bet dalykų, kuriems nerandame noro – taip. Buvęs sveikatos apsaugos ministras ir Vilniaus miesto meras, bet iš profesijos psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna moka labai gražiai šypsotis, kai klausia: „Kai esate labai ištroškęs, ką darote?“ Sulaukia atsakymo: „Atsigeriu.“ Tada vėl: „O kai – labai norite į tualetą?“ Atsakytumėte ir Jūs: „Tai ir einu.“
Štai ir lygties sprendimas. Kai ko nors labai nori, tai neklausi, ar tam tinkamas metas, aplinkybės ir žmonės aplink – imi ir darai. Prioritetai, kitaip tariant, pirmenybė, ima viršų ir visada nugali – noriu ir darau, noriu ir galiu, noriu ir viskas vyksta. O kai nenoriu (o ne „negaliu“), tai tada ir laiko nėra. Tiesa?
Man visada patinka (pa)stebėti, kaip vaikai iki tam tikro amžiaus dar nemoka gudrauti ir meluoti. Vakar, jau saulei leidžiantis, pas keturmetę Teresę užsuko vienmečiai kaimynų berniukai. Pamažu vėso ir temo ir man jau tikrai reikėjo jų draugystės dieną baigti – laukė vaikams prileista vonia, paskui tėčio pasakos, paskui zyzimas, kad dar nesiguls, nes anksti ir visa panaši kasdienė rutina.
Tai jau sukausi link draugelių su tekstu „mielieji, metas skirstytis, nes jau laikas praustis ir gultis“, kai išgirdau, kaip broliai, besiaudami batukus, patys atsakė į mažosios draugės klausimą „Kodėl jau išeinate?“: „Todėl, kad mes jau taip norime.“
Taškas. Ne apie laiką miegoti ir praustis vaikas vynioja, o apie norą. Elementaru. Sustojau ant slenksčio, nusijuokiau iš savęs ir apsisukau. Pasakėčių ir mandagybių neprireikė.
Atsiminkite gudrią pono Aleknos šypseną arba atviruosius mažus vaikus, kai kitą kartą išgirsite save tariantį „neturiu laiko, atleisk“. Būkite nuoširdūs – „neturiu noro, dovanok“.
Galite mane iškviesti į dvikovą, bet aš nuoširdžiai manau, kad nėra dalykų, kuriems mes neturime laiko.
O jei ką nors smarkiai suvyniojate į vatą ir sakote, kad dar tam neatėjo laikas, tai tegu žvelgia Jums į akis kinai: „Jei galvoji, kad esi per senas ką nors padaryti, tai būtinai padaryk.“
Arba Lietuvoje jau dusyk viešėjusi senučiukė, savotiško kvėpavimo meistrė iš Goa salos, vardu Neeru – šoka sau per dienas, juokiasi iš savęs ir kitų ir, be perstojo ošdama tuo savo gerkliniu kvėpavimu, ankstų rytą moja: „Eik šiandien ir padaryk, ką seniai norėjai, bet neišdrįsai.“ Visas pasaulio laikas tam tinkamas. Jis čia visai niekuo dėtas. Tik išdrįsk. Tavo drąsos (gyventi taip, kaip nori) – štai ko tiek laiko čia trūko.
Mirti galima ir nuo aukso
Kitas svarbus punktas yra saikas. Lietuvių liaudies patarlė gražiai nurodo: su saiku gyvensi – su laiku pasensi. Čia reikia stabtelti ir išgerti tos arbatos, kad vėl paklaustumei savęs: tai ko aš iš tiesų neturiu – laiko ar saiko?
Kai norime per daug, per riebiai, per gausiai, per gobšiai ir už ribų, tada tenka susimokėti – kaip iš to animacinio filmuko, kur antilopė vis bėrė aukso monetas macharadžai ant galvos, kol tas jose, virtusiose moliu, užduso.
Taigi mirti galima ne tik iš bado. Matom patys – ir nuo pertekliaus. Štai Pasaulio sveikatos organizacija jau kelerius metus visais varpais skalambija: ateities kartų ateitis siaubinga – tai laikas, kai tėvai laidos savo vaikus. Kodėl? Nes persivalgymas jau tapo didesne problema nei maisto trūkumas. Gyvenimas be saiko padarys savo. Tik duokime šiam procesui dar truputį… laiko.
Bet gal ir nieko nauja po šia saule – 15min.lt jau prieš penkerius metus rašė apie tai, kaip britų mokslininkai nustatė, kad Senovės Egipto žynių mirties priežastis buvusi irgi ne kas kita, o apsirijimas – susikimšdavo išrinktieji tai, ką žmonės ne jiems, o dievams aukodavo.
Taigi saikas – tai vertybė ir dorybė absoliučiai visais gyvenimo atvejais, todėl ir planuojant ne tik meniu, atostogas, verslo metus ar paprastą dieną to niekada nevalia pamiršti.
Pagalvokite, kaip turi skaudėti posakis „kaip akis išdegęs“. Palikite laisvo, o ne bėgančio laiko savo gyvenime. Kasdien.
Todėl palikite pauzes (tarkim, laisvus pusvalandžius) savo darbotvarkėje ir leiskite jai įkvėpti, nebevarykite zovada, liežuvius iškišę.
Leiskite nutikti tam, kas nori, bet dėl sausakimšai sugrūstų minučių tiesiog negali. Juk jei spinta ar garažas dūsta nuo pertekliaus, tai kokiu būdu ten atsirasti naujai suknutei ar geresniam automobiliui? Be šansų.
Tiesiog nepriimkite vieno kliento ar paciento vieną valandą, nesusidėliokite grafiko, kad pietaujant su vienu jau reiktų rašyti žinutę „atsiprašau, vėluosiu“ kitam, ir pagalvokite, kaip turi skaudėti posakis „kaip akis išdegęs“. Palikite laisvo, o ne bėgančio laiko savo gyvenime. Kasdien.
Ir kai taip pradedi planuotis savo valandas, pamatai, kad laikui irgi reikia… laiko. Tada supranti, ką reiškia posakis „laikas parodys“. Kaip sako Arthuras Schopenhaueris („Gyvenimo išminties aforizmai“, „Tyto alba“, 2010), „gyvenimo pabaiga primena karnavalo pabaigą, kai visos kaukės nusiimamos. Dabar pamatome, kas iš tikrųjų buvo tie, su kuriais gyvenime teko turėti reikalų: atsiskleidė charakteriai, darbai subrandino vaisius, laimėjimai deramai įvertinti, o visos iliuzijos sudužo į šipulius. Žinoma, kad visa tai įvyktų, reikėjo laiko.“
Gal kas esate susiplanavę… meilę?
Todėl galime lošti iš laiko, be laiko, su laiku. Galime daryti su savo laiku, ką norime, tačiau kai žinai, kad viskas vis tiek yra laiku, tai tampa ramiau. Tada ta centrifuga galiausiai sustoja ir išmoksti imti vadžias į savo rankas. Nes vis tiek yra ir bus dalykų, kurie visada atsitinka laiku – tarkim, meilė. O gal kas esate ir ją susiplanavęs?
Japonai apie tai sako: viskam savas laikas – abrikosai pražysta antrąjį mėnesį, chrizantemos – devintąjį. O kinai gimtąja kalba atsisveikina ne „viso gero“, o „jai zian“ – „lėtai eik“. Nes kai lėtai eisi, tai būsi ramus, pastebėsi žmones ir grožį, stabtelsi ties „smulkmenomis“, pajusi visumą ir neuždusęs saugiai pasieksi tikslą. Ar ne to šiandien išėjote į dieną? Ramiai pasiekti tikslo ir tikslų?
Mes ir esame tas laikas, kuris į mus sutilpo. Mes esame tai, ką jau patyrėme, ir tai, ką dar patirsime.
Ir kai vieną dieną ateis mano laikas, tada nekeiksiu nei sudužusių lėktuvų, nei užbangavusio cunamio, nei užkritusios plytos ant galvos.
Nes kai žmogus palieka kūną, kad ir kaip kartais artimiesiems skaudžiai ir, regis, neteisingai, paguodžia tik viena – niekaip kitaip įvykti ir negalėjo. Atėjo jo Laikas. Ir mes jį gerbiame. O ne keikiame. Ir vėl duodame jo sau – laiko susivokti, pajausti, išgyventi. Be laiko mes – niekas.
Juk visi suprantame, kad mes nesame kūnas. Mes ir esame tas laikas, kuris į mus sutilpo. Mes esame tai, ką jau patyrėme, ir tai, ką dar patirsime.
Ką. Patiriame. Dabar.
Bet šiandien visi dar pulsuojame gyvybe, tad jei tuoj atsitiks koks gimtadienis ar kokių gražių progų supuls į krūvą, pradėkime kiekvieną kartą linkėti… laiko: sau ir šalia esančiam. Ir saiko, jei kam linkėjimas pasirodys per skystas. Arba priminkite švenčiantiems Alisos ir Triušio pokalbį:
Alisa: Kiek trunka amžinybė?
Triušis: Kartais vieną sekundę.
O jei vis dar abejojate, ar ateiti į ateitį pavyks, tai nustokite. Nusiimki svarbumą ir nuleiski pečius, žmogau. Viskas įvyks. Neabejotinai. Netiki? Tai tada laikas parodys, pamatysi. Ar vis dėlto TU laikui parodysi?
Šypsausi tik aš, ar mes abi, ar mes abu kartu?
TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Kada pasaulio keisti nereikia?
