Puikus naujas pasaulis (angl. Brave New World) yra Aldous Huxley 1932 m. išleistas distopinis romanas, vaizduojantis ateities visuomenę, kurioje žmonių gyvenimai yra visiškai kontroliuojami valstybės.
Ši visuomenė pasiekė stabilumą ir harmoniją pasitelkdama biotechnologijas. Pagrindiniai šios kontrolės instrumentai yra genetinė ir socialinė inžinerija, hedonizmas ir narkotikai. Žmonės yra kuriami laboratorijose ir nuo pat gimimo priskiriami prie tam tikrų kastų (alfa, beta, gama, delta, epsilon), kurios lemia jų socialinį statusą ir vaidmenį visuomenėje.
Vaikai yra auginami ir mokomi pagal griežtą programą, kuri formuoja jų mintis, elgesį ir įsitikinimus. Tai užtikrina, kad visi būtų patenkinti savo vaidmeniu ir nebūtų konflikto ar nepasitenkinimo. Laimė yra palaikoma per malonumų siekimą ir narkotikų vartojimą – soma užtikrina laikiną euforiją ir ramybę. Technologijos naudojamos ne tik žmonių kūrimui, bet ir jų mintims bei emocijoms kontroliuoti. Kiekvienas aspektas, nuo gimimo iki mirties, yra kruopščiai valdomas.
Huxley akivaizdžiai aprašo visuomenę, įkvėptą Henrio Fordo gamyklos modelio. Šis modelis knygoje atskleidžiamas kaip biotechnologijų taikymas populiacijos kontrolei. Tokiu būdu kontroliuojamas ir žmonių skaičius, ir jų savybės.
Matome demografinę švytuoklę: per daug gyventojų yra negerai, bet per mažai gyventojų, ypač jaunų ir darbingų, – irgi negerai.
Huxley knyga yra mokslinės fantastikos atsakymas į aktualų šių laikų klausimą: kaip stabilizuoti ir kontroliuoti populiaciją? Iš vienos pusės, dvidešimto amžiaus mąstytojus buvo užvaldęs populiacijos pertekliaus, o tiksliau – sprogimo, siaubas. Tai turėjo pagrindo. Dabar jau nebe.
Dabar demografai jau perspėja, kad pasaulyje populiacija greit ims mažėti, o daugelyje šalių jau mažėja. Todėl, iš kitos pusės, dabar vis dažniau kabama apie populiacijos mažėjimą ir tautų išnykimą.
Matome demografinę švytuoklę: per daug gyventojų yra negerai, bet per mažai gyventojų, ypač jaunų ir darbingų, – irgi negerai. Per visą žmonijos istoriją populiacijos dydis buvo paliktas gamtos stichijai. Pastaraisiais laikais dėl vieno paskui kitą vykstančių demografinių perėjimų, populiacijos laivas virsta iš pradžių į vieną, o po to į kitą pusę. Ar galima tikėtis, kad galiausiai populiacijos skaičių vakaruose ir rytuose subalansuos Nematoma rinkos ranka (Invisible Hand), apie kurią kalba Adomas Smithas? O gal bus įgyvendintas valstybinis planavimas pagal Kinijos modelį?
Kad būtų galima visiškai kontroliuoti gimstamumą, jis turėtų paklusti vienokiam ar kitokiam ekonominiam valdymui. Huxley manymu, žmonių reprodukcijos valdymas ateityje bus įgyvendinamas kaip fabrikinė produkcija, taip panaikinant paskutinį neklusnų lyties kintamąjį.
Mokslinės fantastikos idėjos, kuriomis paremta ši knyga, šiuolaikinės medicinos požiūriu kol kas neįgyvendinamos. Mėgintuvėlyje žmogaus neužauginsi. Jokia valstybė, kuriai trūksta vaikų arba trūksta darbo jėgos, nesvarsto vaikų fermų kaip realios galimybės. Nors yra tokių politikų, kurie kaip atsakymą į dabarties iššūkius mato tik šį sprendimą ir nori finansuoti mokslinius tyrimus būtent šia kryptimi.
Ir vis dėlto daug realistiškesnė, bent jau artimoje ateityje, yra kitokia vaikų fermų vizija.
Ir vis dėlto daug realistiškesnė, bent jau artimoje ateityje, yra kitokia vaikų fermų vizija. Archainiame pasaulyje visi žmonės, išskyrus mažą išimtinę grupę, dalijosi dvejomis svarbiausiomis pareigomis visuomenei: maisto produkcija ir vaikų reprodukcija. Šiuolaikinėje visuomenėje maisto produkcija užsiima tik nedidelė dalis populiacijos – nuo kelių iki dešimties procentų.
Pagal analogiją galvojant, tokiu pat būdu, matyt, reikalai susiklostys ir vaikų reprodukcijos atžvilgiu. Specializuotoje visuomenėje tikėtina, kad moterų bevaikystė pasieks aštuoniasdešimties procentų ribą, o likusi dvidešimties procentų populiacijos dalis specializuosis vaikų gimdyme ir auginime – vaikų fermose.
Tik šios vaikų fermos vargu ar bus Huxley įsivaizduojamos neo-fordiškos bio-gamyklos. Ko gero, jos bus daug panašesnės į šiuolaikinių fermerių ūkius. O tokie ūkiai (pagal lietuvišką biurokratinį žodyną – šeimynos) bus labiau panašūs į avilius, su bitėmis motinėlėmis, darbininkėmis ir t. t.
Vaikų fermas turės dotuoti ir visiškai išlaikyti valstybė, o finansuoti – galutiniai naudos gavėjai (likusioji gyventojų dalis arba mokesčių mokėtojai). Kiekviena moteris šioje mažoje populiacijos dalyje turės pagimdyti ir užauginti bent dešimt vaikų. Tarp šimto vyrų ir šimto moterų bus dvidešimt moterų (kas penkta moteris ir dešimtadalis visos populiacijos), kurios pagimdys iš viso du šimtus vaikų, taip išlaikydamos populiacijos lygį. Perėjimas nuo archainės žemdirbystės prie šiuolaikinės fermerystės galimai yra pati tiksliausia analogija prognozuojant ateinančių laikų gimstamumą.
Atidėdamas fantastinį kontekstą ir ironiją į šalį, turiu paaiškinti: visa tai, kas čia aprašyta, man tikrai nepatinka nei humanistiniu, nei solidarumo požiūriu.
Humanizmas reikalauja, kad joks žmogus nebūtų laikomas priemone, vien tikslu. Todėl geriau jau tautai išmirti oriai, nei paminti žmogaus orumą skatinant gimstamumą.
Todėl geriau jau tautai išmirti oriai, nei paminti žmogaus orumą skatinant gimstamumą.
Valstybinis darbo pasidalijimas vaikus gimdant ir auginant nėra teisingas solidarumas. Teisingas solidarumas reikalauja, kad nesirūpinantys vaikais mokėtų alimentus.
Apie viengungio mokestį arba pensiją, susietą su vaikų skaičiumi – kitą kartą.
Prof. Dr. Gediminas Karoblis – Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto (NMTU) Muzikos instituto profesorius, filosofas.
