Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gruodžio 12d. 11:55

Giedrė Liutkevičiūtė: Kokią Lukiškių aikštę kuriame – vienijančią ar skaldančią?

Giedrė Liutkevičiūtė Stebint kultūrininkų, visuomenininkų, valstybininkų batalijas dėl Lukiškių aikštės „užėmimo“ savo atstovaujama ideologija ir požiūriu, kokia gi turi būti tą valstybę reprezentuojanti idėja, iš kabinetų, komisijų, išplitusi tarp Vilniaus ir Kauno, tarp valdžios ir visuomenės, persikėlusį iš žiniasklaidos į užstalių batalijas, tenka konstatuoti mūsų visuomenėje įsivyravusį konfliktų kaip vyraujančios bendravimo, diskusijų, problemų sprendimo „kultūros“ fenomeną.

O Lukiškių aikštės klausimą plačiau suvokiant kaip skirtingų požiūrių konfliktą, koks gi yra mūsų valstybės simbolis, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, simboliškai atrodo svarbu panagrinėti tokio susipriešinimo priežastis, pagrindą ir pasekmes, ar tai pasiteisina, ar tai tik pasiteisinimas ilgesnėje perspektyvoje ir platesniame kontekste, – ar tikrai svarbiausia „prastumti“ savo siūlymą, ar mūsų valstybinę aikštę suvokiant kaip mūsų valstybę visgi svarbiau rasti visiems priimtiną pačios idėjos, kas tai yra valstybė, o tik paskui meninės jos išraiškos formą.

Ar tikrai svarbiausia „prastumti“ savo siūlymą, ar mūsų valstybinę aikštę suvokiant kaip mūsų valstybę, visgi svarbiau rasti visiems priimtiną pačios idėjos, kas tai yra valstybė, o tik paskui meninės jos išraiškos formą.

Vienas iš galimų argumentų – remtis į istoriškumą. Prisiminkime, kad visais svarbiais valstybės momentais mums visiems pakilti virš siaurų asmeninių, institucinių, partinių ir ideologinių interesų leido viena idėja, viena mintis, vienas tikslas, viena kryptis, kažkas aukščiau, svarbiau ir prasmingiau už mus kaip pavienius asmenis, tai leido mobilizuoti visas mūsų svarbiausias ir gražiausias asmenines savybes ir jas nukreipti viena kryptimi. Idėja, kuri leido per sieną gabenti lietuviškas knygas, vyrams trauktis į miškus rezistencinei kovai, žmonėms burtis į Sąjūdį, kažkas stipresnio už baimę, už naudą, už komforto zoną. Tai yra per šimtmečius pasiteisinusi formulė, kaip idėja tampa kūnu visose srityse, nuo pasaulio iki valstybės ar valstybinės aikštės kaip jos simbolio sukūrimo.

Kitas – remtis į pamatinius, bet kurios šeimos, bendruomenės, organizacijos gyvavimo principus. Kaip organizacijos vadovė žinau, kad kiekvienos organizacijos ilgaamžiškumo sąlyga yra jos gyvybinga bendromis vertybėmis paremta vizija, misija, strategija, suteikianti kryptingumą ir neleidžianti pasimesti ir užsižaisti detalėmis, išsigryninanti prioritetus. Taip ir valstybė, manau, turi turėti savo idėją (viziją, misiją, strategiją), pakankamai galingą ir universalią, gebančią rezonuoti absoliučiai daugumai jos piliečių, kur visi jaustųsi jo bendraautoriais ir bendrakūrėjais, nuo kaimiečio iki miestiečio, nuo jauno iki seno, nuo politiko iki kiemsargio.

Taigi, Lukiškių aikštės memorialo konkurso klausimas lyg lakmuso popierėlis, išryškinęs ir įkaitinęs priešpriešas, parodė tokios idėjos krizę, nes nedavė vieno, visiems tinkančio atsakymo į klausimą, kas tai yra visus mus vienijanti valstybės idėja. Valstybė kaip idėja – ar jos ieškoti reikia remiantis į istoriškumą (šiuo konkrečiu atveju aikštės, bendruoju, filosofiniu – valstybės), ar praeities kartoms buvę aktualūs simboliai galioja dar šiai kartai, ar valstybė – tai statusas, regalijos, heraldika ir kiti formalūs jos aspektai (ką simbolizuoja vytis), kurį ironiška, bet demokratiškumo sąskaita, tai yra ignoruodami visuomenės ir komisijos sprendimą mėgina prastumti jos t.y. valdžios atstovai, ar visgi tai yra žmonės, kuriuos jungia į bendruomenę, visuomenę ir valstybę istorija, kultūra ir tikėjimas ta pačia ateitimi toje pačioje žemėje, idėja, įgalinanti juos tapti jos bendrakūrėjais.

Galu gale, man nesvarbu, ar šios, ar kokios kitos idėjos, svarbu, kad kiekviena karta permąstytų esamus simbolius ir idėjas.

Tą, regis, atskleistų kitas pasiūlymas, tik sukeitus akcentus ne žemyn, į bunkerio, o aukštyn, į kalvos simboliką, nes kalva sietųsi su piliakalniu, supiltu žmonėms susitelkus į bendruomenę, sąmoningomis, bendromis pastangomis, bendram tikslui, darbui ir gynybai. Tą gražiai atskleidžia žodžio pilietis ištakos – „pilietis“ kilo iš žodžio „pilėnas“, ant „piliakalnio“ gyvenantis. Taigi gal valstybė – tai bendruomenė, visuomenė, sąmoningai ir bendromis pastangomis susitelkusi bendram darbui, bendrai kūrybai, todėl jai išpildyti norisi interaktyvaus, leisti laiką kartu kalvos (piliakalnio) erdvėje skatinančio ir telkiančio aikštės kaip valstybės simbolio modelio. Galu gale, man nesvarbu, ar šios, ar kokios kitos idėjos, svarbu, kad kiekviena karta permąstytų esamus simbolius ir idėjas, kiek jos gyvybingos, vienijančios ir telkiančios, ieškotų, atrastų ir išreikštų savas, tik jai vienai tinkančias, universalias, absoliučiai daugumai visuomenės tinkančias, jai suprantamomis meninės išraiškos priemonėmis.

Todėl man labai gaila, kad diskutuojame apie šias išvestines menines idėjos raiškos priemones, bet nediskutuojame apie pačias idėjas, kas yra valstybė mums, šiai kartai, šiai visuomenei, kas yra ta jungiančioji tiek seną, tiek jauną, tiek miesto, tiek kaimo žmogų grandis, kas ataidi kiekvieno širdy, o tada jau galima radus idėją diskutuoti apie menines jos raiškos formas, o ne atvirkščiai, nes lygiai proporcingai pasiskirstę balsai, už istorijos, už heraldikos, už aktyvaus bendruomeniškumo akcentavimą yra valstybę vienijančios ir konsoliduojančios idėjos nebuvimo simptomas.

Taigi esu tikra, kad esame pametę tokį kelią, tokią kryptį ir nėra mumyse suvoktos, gyvybingos Lietuvos kaip idėjos, vizijos ir nėra prielaidų jai atsirasti ir išsigryninti, nes vyraujanti komunikacinė kultūra yra nukreipta priešinga kryptimi į smulkesnių interesų, atskirties ir konflikto eskalavimo kultūrą. Kaip galime atrasti vienijančius, sutelkiančius simbolius bendraudami skaldančia, kritikuojančia, konfliktų, atskirties, šmeižto ir patyčių retorika?

Pažiūrėkime, politinį kapitalą kraunasi viena partija, kritikuodama kitą, opozicija kritikuodama poziciją, kone visi madingieji nuomonės lyderiai savo kapitalą susikrovė per kritiką ir taip rausiasi kiekvienas gilyn į savo bunkerius, svaidydamiesi žodžiais kaip ginklais, su tikslu sužeisti, pažeminti, apšmeižti, o aplink juos telkiasi tokios pačios palaikančiųjų auditorijos poliarizuodamos ir priešinančios vieną grupę su kita, vieną valstybę su kita. Toks tonas vyrauja, nes jis pasiteisina, jis efektyvus, jis laimi, tik ar laimi ilgesnėje perspektyvoje, ir ne asmeninėje, ne partinėje, o visos valstybės?

Kitokio kalbėjimo, vienijančių idėjų paieškos, atneštų geresnių rezultatų nei esamos. Juk pažiūrėjus abstrakčiau, tai viena žmogiškoji energija (laikas, pastangos, patirtis) nukreipiama prieš kitą, taigi, visos pastangos metamos tam, kad rezultatas geriausiu atveju gautųsi nulinis, o jei abi žmogiškąsias energijas sinchronizavus ir nukreipus viena kryptimi, tikslo link, kiek potencialo galėtume įdarbinti, atnešiančio naudą kiekvienam ir visiems?

Tik tam reikia pakilti virš siauresnių interesų ir rasti bendravardiklius, kurie tinka abiem kariaujančioms pusėms, kokios jos bebūtų. Visada yra planas A ir planas B: žmonės nesugebėję susitarti eina į konfliktus; verslas eina į teismus, o valstybės eina į karus. Kartais tiesiog renkamės konfliktą, nes neišnaudojame visų susitarimo, mediacijos priemonių, nes nėra tikėjimo jų efektyvumu, nėra tikėjimo kitos pusės noru tartis, nematant plačiau, vardan ko vertėtų tartis ir galiausiai tiesiog nežinant reikiamų instrumentų: teisinių, komunikacinių, psichologinių, leidžiančių atrasti jungiančius dalykus ir remtis jais, atrasti abiem pusėms tinkamas alternatyvas.

Taigi, man asmeniškai norisi artėjantį atkurtos Lietuvos šimtmetį įprasminti tokių idėjų paieškomis sukuriant tokias erdves t. y. „aikštes“ kitokiai komunikacijai – konstruktyvioms kūrybiškoms diskusijoms tarp įvairių visuomenių grupių, diskutuojant, ar komunikacinių karų kultūra nėra asmeninės, organizacinės, valstybinės vizijos ir strategijos krizės simptomas bei kaip atrasti, išsigryninti, argumentuoti visas puses vienijančius aspektus, konfliktuojančias puses paverčiančius partneriais, susivienijusiais sprendžiant abiem pusėms aktualų klausimą, kas tai bebūtų – ar aikštė, ar valstybė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min