Visų jau išrakinėti tarpusavy susikryžminę runkeliai, varguoliai, buduliai – tai tik smulkios, iš to paties tvirto valstietiško kamieno kylančios šakelės. „Bydla“ – universalesnė sąvoka, apimanti visas per šimtmečius žagrę stumiančiai bandai būdingas savybes. Bene pagrindinės jų – egoizmas, įžūlumas ir gebėjimas nesvyruojant lipti per kitų galvas. Tai tam tikro socialinio šiurkštumo apraiška.
Pastaruoju metu visai normaliu reiškiniu tampa tįstis savo verkiančius bamblius į klasikinės muzikos koncertus ir leisti jiems siautėti bei su batais lipti ant stalų kavinėse, šėlioti vidurnaktį girtaujančių suaugusiųjų apsupty alubariuose ir vyninėse.
Pastaruoju metu visai normaliu reiškiniu tampa tįstis savo verkiančius bamblius į klasikinės muzikos koncertus ir leisti jiems siautėti bei su batais lipti ant stalų kavinėse.
Tų pačių tėvų padūkėliai, socializavęsi ten, kur jiems – ne vieta, žaidimų aikštelėje nedrausminami bendraamžiams mėto smėlį į akis ir stumdosi, mojuoja kumščiais braudamiesi supynių link.
Kai toks šiurkštus elgesys puoselėjamas ir skatinamas, ilgainiui jis tampa piktybiniu. Taip auga nauja „bydlos“ pamaina.
Iš sauskelnių išlipę ir tėvų nebegainiojami pienburniai už savo būvį po saule kovoja jau kitaip – vien apsistumdymais neapsiriboja.
Per valstybines ir liaudies šventes jie į centrą išlenda iš miestų paribių, įsisuka į minią ir apsvaigę klykdami mėto ištuštintus butelius. Likę namie juos svaido iš balkonų, tiesiai ant gatvės ar į daugiabučio kiemą. O smagiausia – sprogdinti petardas po žmonių ir šunų kojomis.
Paskui tie patys nebrendylos, jau turėdami vairuotojo pažymėjimą (arba dar ne), sėda į keturračius trantus ir linksmybes tęsia keliuose. Tikras smagumėlis įsibėgėti ir lėkti tiesiai į balą, kad purvinas vanduo aptaškytų šaligatviu klampojančius pėsčiuosius.
Spuogus iš veido jau išsispaudę „bydlos“ dvikojai irgi nenuobodžiauja. Vestuvių dieną per miesto tiltus šie prasineša viešai vaišindamiesi šampanu, o gerbiantys save vyrukai – ir baltake, daužo stiklus, kaip sakoma, „ant laimės“ ir palieka daugybę šukių, į kurias netrukus sminga piliečių dviračių padangos ir avalynės padai, o keturkojai susižeidžia letenas.
„Bydla“ taip pramogauja kiekvieną savaitgalį dienos šviesoje. Tačiau policija to nemato. Matyt, ir patys panašiai švenčia. Tad Vilniuje po savaitgalio, jei yra galimybių, tiltų geriau vengti.
Kai kurie „bydlos” atstovai turi bendro suvokimo užuomazgų, todėl domisi įstatymais ir tvarka, kad naudotųsi jų spragomis.
„Bydlos“ jaunuoliai jį itin sureikšmina ir naiviai tiki, kad tik pamojavę šiaip ne taip baigtų verslo vadybos, viešojo administravimo ar kitų naujoviškai pavadintų studijų popierėliu, automatiškai įgis protinį pranašumą prieš kitus
Jaunesniajai kartai savivertės jausmo pridrebia kokių nors mokamų neva aukštųjų mokyklų diplomai. Supraskite, kolchozninkų palikuonims bet koks oficialiai įgytas išsilavinimas prilygsta neregėtam stebuklui.
„Bydlos“ jaunuoliai jį itin sureikšmina ir naiviai tiki, kad tik pamojavę šiaip ne taip baigtų verslo vadybos, viešojo administravimo ar kitų naujoviškai pavadintų studijų popierėliu, automatiškai įgis protinį pranašumą prieš kitus visuomenės narius ir tada galės išdarinėti, ką panorėję, lyg iš tvarto į šalia dirbamus laukus atsitiktinai ištrūkę kriuksiai.
Iš provincijos į didesnį miestą studijuoti atvykę „teliukai” turi pereiti adaptacijos naujoje erdvėje laikotarpį. Kai kurie jauni atvykėliai labai stengiasi ir mokosi.
Sudrausminti paniurzgusių miestiečių jie susigėsta, atsiprašo ir pažada balkone ar troleibuse daugiau nebliauti, išeidami – uždaryti kavinės duris, kad kitų lankytojų nepertrauktų skersvėjai, neužlindinėti prie kasos be eilės, nekrapštyti nosies prie valgančiųjų, nepalikinėti smirdančių šiukšlių maišų prie lifto.
Tačiau kitiems – vis tiek nusispjauti. Maža to, tokie sutvėrimai tvarto tvarką primeta aplinkiniams.
Vienas iš ryškiausių požymių, kad šalia jūsų apsigyveno čia aptariamos kategorijos dvikojai – tai periodiškai pasikartojantys triukšmingi vakarėliai, kurių aidas paryčiais pasiekia didžiąją dalį kaimynų. Nes jei linksmintis, tai iš visų jėgų ir kiek maksimaliai prasta aparatūra decibelų traukia.
Vienas iš ryškiausių požymių, kad šalia jūsų apsigyveno čia aptariamos kategorijos dvikojai – tai periodiškai pasikartojantys triukšmingi vakarėliai, kurių aidas paryčiais pasiekia didžiąją dalį kaimynų.
Jei sykį neapsikentę triukšmingųjų mergiočių ar ponulių paprašysite bendrojo naudojimo patalpose nepūsti tabako dūmo, tai šie, pasidėję išgerto alaus bambalį, primėtytą dar rūkstančių „kancarų“, jums kuo tiesiausiai atkirs: „Bet juk savo bute rūkyti nesveika, be to, ir šeimininkai neleidžia tai daryti viduje, o neįstiklintame balkone – per šalta.“
Nuosavus butus turinčios „bydlos” egzistavimo požymiai – amžino remonto darbai, prasidedantys kažkodėl būtent savaitgaliais 6 ar 7, na, kartais 8 val. ryto, bet ne vėliau.
Čia aptariami personažai atranda būdų, ir kaip išnaudoti bendrą plotą savosioms reikmėms. Erdvesniuose plačių daugiabučių laiptinių kampuose jie įsirengia smulkios gamybos cechus, kur kala, pjausto, obliuoja, gręžia. Jei būtų įmanoma, tai ir autoservisus padrengtiems drandalietams remontuoti įkurtų.
Rimta, jau subrendusi „bydla“ butelių nebedaužo, daugiabučiuose nesiautėja. Šie, įsitaisę valdiškose įstaigose, savo ir kolegų vardadienius švenčia direktorių kabinetuose per patį darbų įkarštį. Užkirtę rūkytų vištų šlaunelių, dešrų bei baltosios mišrainės ir šiek tiek apsvaigę nuo stipriųjų gėrimų, jie ten pat šoka tryptinį.
Valdiškoje tarnyboje „bydla“ veikia užtikrintai ir jaučiasi nepakaltinami. Vyresnieji, vis dar gyvenantys nostalgija sovietiniams laikams, savimi pasitiki dėl solidžios jų ar tėvų praeities, kai būta stiprių saitų su raudonąja valdžia.
„Bydla“ mėgsta naudotis asmeniniais ryšiais. Jie jaučia poreikį savus, tiksliau, artimuosius ir gerų draugų giminaičius, įdarbinti valstybinėse įstaigose sekretoriais, asistentais, projektų vadovais, nes ten galima veltėdžiauti, atsakomybės – beveik jokios, o alga vis tiek kapsi stabiliai. Be to, vis arčiau išteklių, jei ką.
Rinktinė „bydla“, prasimušusi į Seimą, tarsi ožiai, įleisti į kopūstų plantaciją, pradeda išdarinėti nei šį nei tą, pavyzdžiui, priiminėti šunų konfiskavimo ir žudymo įstatymus.
Jų kostiumai, aplipę pūkais, paprastai būna per trumpi arba per ilgi, nevykusio modelio, pigios medžiagos, kelnikės pazulintos ir nublizgintos lygintuvo, o kaklaraiščiai nusėti palmių, drambliukų, bananų arba laumės juostų.
Tačiau ne visi, kas ragavę kokių nors smegenėles pakrutinančių mokslų ar įsitrinę į valdiškus postus, yra „bydla“. Pastarąją pažinsite ne tik iš stačiai įžūlios elgsenos, bet ir, žinoma, išvaizdos. Mūsų vyžočiai sunkiai priima vakarietiškos mados iššūkius.
Jų kostiumai, aplipę pūkais, paprastai būna per trumpi arba per ilgi, nevykusio modelio, pigios medžiagos, kelnikės pazulintos ir nublizgintos lygintuvo, o kaklaraiščiai nusėti palmių, drambliukų, bananų arba laumės juostų.
Tvankesnėmis dienomis vyriokai, einantys lyg ir solidžias pareigas, įsispiria į sandalus, pro kurių tarpelius kyšo pilkos arba baltos nemalonaus kvapo medvilninės kojinės. O moterys į darbą slenka apsitempusios blizgias sintetinio audinio palaidines didele iškirpte.
Kad užmuštų per kartas įsigėrusį kombikormo tvaiką, „bydla“ parfumų nešykšti. Todėl praėję už savęs palieka itin saldžių arba aštrių kvapų astralą, kuris tarsi paklaidintas vaiduoklis dar ilgą laiką blaškosi patalpoje, kol išgaruoja.
Būna, jog asmeniniu įvaizdžiu labiau susirūpinę vidutinybės, prasibrovę iki valdžios lovio, už valstybės lėšas konsultacijoms pasisamdo TV ekranuose šmėžuojančius pseudostilistus ir vestuvių fotografus dėl tinkamo aprangos dydžio, spalvų ir odekolono kvapo, pozavimo rakurso.
Mat mūsų herojams snobiški stiliaus reikalai, etiketo subtilybės – ne prie širdies. Ne tai, ką jie išmanytų ar suprastų. Juolab kad ir laiko į tokius dalykus patiems gilintis nėra kada, kai reikia rūpintis kyšiukais, automobiliukais, šiltomis vietelėmis ir panašiais svarbiais dalykais.
„Bydla“ į mandagius prašymus ir mėginimus taikiai susitarti nereaguoja. Kuo jūs švelniau ir ramiau į juos kreipsitės, tuo atgalios sulauksite daugiau priekaištų ir grasinimų.
Asmeninių interesų tokie žmogystos siekia paprastai per daug nesidairydami į šalis – ar tai būtų darbo, ar nuosavo gardo aplinka. Taigi chamizmas – neatsiejama „bydlos“ tapatybės dalis.
Tarp chamų ir su paskutiniais etikos likučiais dar neatsisveikinusių piliečių esti aiškus skirtumas: „bydla“ į mandagius prašymus ir mėginimus taikiai susitarti nereaguoja. Kuo jūs švelniau ir ramiau į juos kreipsitės, tuo atgalios sulauksite daugiau priekaištų ir grasinimų.
Šiai rūšiai aplinkinių teisės, reakcija, o tuo labiau savijauta – nė motais. Urvinukams reikia pažymėti savo teritoriją amžiams. Toks pagrindinis nerašyto „bydlos“ kodekso punktas.
