Betgi besiriejančių kaimynų – vis mažiau. Ir ne rietis, o tik nosis užrietus tylom prasilenkti jie nori. Girtaujančios daugiavaikės motinos irgi su žiburiu teks paieškoti: nes ne ties kiekvienu alaus kioskeliu po tokią motiną stovi. O ašarų šluostymas žliumbiantiems vyrams? Negi televizijos tai priedermė?
Bet...Televizinę pasiūlą siūlo lietuviška televizinė paklausa.
Kaip visada – pradžioje priešistorė.
Dar visai nedaug laiko buvo prėję po mūsų Atgimimo ir po barikadų nuvertimo, kai televizininkai pasijuto tarsi darbo netekę: niekas jiems nebepranešinėjo apie į laisvę besikėsinančius priešus, ir – nors buvo po karo – net Kaune gatvės neatrodė kaip po karo. Ramybė.
Bet ramybė truko neilgai. Nes Laisvė – tai ne tik tokia gatvė Kaune...
– Skubiai atvažiuokit! – šaukė į ragelį Piketo Organizatorius. – Filmavimo kameros užimtos? O kada bus laisvos? Rytoj? Tada ir piketas bus tik rytoj!
– Kaimyno katinas nugvelbė tris mano viščiukus!
– Ponia, čia televizija!
– Pati žinau, kad ne Eurovizija! Turite atvažiuoti, nes tai – jau trečias kartas!
– Skubiai atsiųskit Grinevičiūtę! Nes lietuviška dešra tikrai ne tiek turėtų kainuoti!
– Tai, kad ponia Rūta kitoj televizijoj dirba...
– Tai paskambinkit jai ir viską papasakokit!
Taip buvo pradžioj. Ir mes naiviai tikėjom, kad tai pasibaigs.
Bet nesibaigė. Nes atsirado „TV pagalba“.
Ji taikė, skyrė, kažkokiems savo herojams pirko pigius guminius batus, braidė po purvą (ir perkeltine prasme – taip pat), siuvosi keistas uniformas, į eterį bene pirmieji ėmė transliuoti keiksmažodžius ir prieš kitas laidas didžiavosi reitingais.
Kiek blogų žodžių apie televiziją bepasakytum, tiek pat kartų pats liksi asilu, nevisapročiu ir..
Tada prasidėjo kritika. Ir padorioj kompanijoj imta pasakoti, kad „tokių laidų mes nežiūrim“.
Dar po kažkiek laiko save padoriom vadinančiose kompanijose madinga tapo sakyti „lietuviškų televizijų mes nežiūrim“. (Šiandien madinga sakyti „neturiu televizoriaus“. Arba – „paskutinįsyk žiūrėjau per Velykas“).
Bet jei gerai ir gudriai mokėsi paklausti – sužinosi, kad tas pagyrukas vakar matė net paskutinę „Uždraustos meilės“ seriją...
Apie ką čia mes? O gi apie tai, kad kiek blogų žodžių apie televiziją bepasakytum, tiek pat kartų pats liksi asilu, nevisapročiu ir... (kitus epitetus žiūrėkite komentaruose). Nes – kaip aš ten rašiau? – televizinę pasiūlą siūlo televizinė paklausa. Lietuviška.
O dabar 2013-ieji. Rugsėjis. 22 val. 30 min.:
– Labą dieną!(?) Vos ne vos gavau jūsų numerį. Gal turit numerį tos laidos, kur vaiduoklius rodo?
– Nežinau, ponia, tokios laidos.
– Nejuokaukit, jūs viską žinot. Reikalas rimtas. Aš žinau, kas nužudė tą grybautoją.
– Ponia, skambinkit į policiją.
– Jau skambinau. Liepė skambint į televiziją.
– Kodėl?
– O todėl, kad sapną jiems papasakojau.
– Ponia....
– Nepertraukinėkit manęs! Ar jau pamiršot, kad gyvenat iš mūsų – mokesčių mokėtojų kišenės! Ryt iš pat ryto skambinsiu jūsų viršininkui...
Mes naiviai tikėjom, kad tai pasibaigs. Bet nesibaigė. Nes atsirado „TV pagalba“.
Rugsėjis. Vidudienis. Banke:
– Ar galiu jus užkalbint? Tai va, gal tiks laidai: prie parduotuvės pasakiau moteriškei, kad ji kreivai mašiną pasistatė, kad kiti nepravažiuos, tai kai išėjau, buvo peiliu pradurtos dvi mano padangos.
– Mielas pone, tai reikėjo į policiją kreiptis, numerius jos užsirašyti.
– Užsirašiau. Kreipiausi. Sakė, jei gyvų liudininkų neturi, kreipkis į televiziją...
– Gyvų...
Jau spalis. Skambutis:
– Tik jūs ir begalit padėti: Zuoko žmonės nori nupjauti sulig penkiaaukščiu išaugusią tują. Kažkam, mat, saulės šviesą užstoja. Vilniuje. Antakalnyje.
Ir taip toliau. Ir ryte, vakare, naktį.
Ir tą naktį, kai Jūsų galvose TV programos ims maišytis, kai nebesusigaudysit, kokiu gi kanalu transliuojama „TV pagalba“, kokiu „Gelbėtojai“, o kokiu „24 valandos“ – skambinkit.
Jūs gi pukiai žinot, kada, kur ir kam skambinti.
Ir dar žinot, kad Jūsų buvimo vietos mums – turbūt – nepavyks nustatyti.
