Dar reikėtų geriau rodančio televizoriaus. Nes senasis rusiškas pustrečios programos terodo: dvi lietuviškas ir pusę baltarusiškos.
Bet ne televizorius ir ne seni kaimynų atnešami laikraščiai yra jos gyvenimo džiaugsmas. Džiaugsmas yra senas patefonas. Ir senos vinilinės operų plokštelės. Pernai atvažiavęs anūkas net nesuprato, kas ten kampe džeržgia ir sukasi. Močiutė Marceliutė paaiškino: Kipras Petrauskas ir Antanas Sodeika. Firmos „Columbia“ įrašas.
Bet mylimiausia – Aleksandro Kačanausko operetė „Jauna našlelė“. Kartą per mėnesį būtinai pasiklauso.
Močiūtė Marceliutė rinkimuose dalyvaus ir jau žino už ką balsuos: už vieną muzikantą. Nes muzika – ir yra jos neišsipildžiusioji svajonė.
Močiutei Marceliutei daug metų. Bet ji nesiskundžia ir valdžios nevanoja. Sako: „Kiek turiu, tiek turi užtekti“. Ir vėl paskaito kokį seną laikraštį.
Gyvenimas būtų visai nuobodus (jokiu būdu ne liūdnas, o tik nuobodus), jei namie nebūtų mobiliojo telefono. Čia vėl anūkui Kiprui ačiū. Nes kai naują – išmanųjį – įsigijo, tai senąjį „Nokia“ jis į kibirą išmetė.
Bet Marceliutei tądien pakliuvo ir senas „15 min“ laikraštis, kuris tądien apie ekologiją rašė. Tad telefoną ištraukė ir išdžiovino. O paskui – per pusmetį – išmoko, kaip su juo elgtis. Kipras dar ir skambutį gražų įtaisė: kai kas nors dabar paskambina, tai groja „Manon Lesko“.
Labai ilga ir rami šito rašinio įžanga. Beveik tokia, kaip Marceliutės gyvenimas. Jei jau atvirai kalbėti, tai ji, sekmadienio rytais bažnyčion eidama (ten prie parduotuvės – už 3 kilometrų ir 800 metrų), tyliai gražios pabaigos paprašydavo. Na, tokios, be sukrėtimų. Bet ne visuomet išmeldi to, ko meldi. Kartais ima ir trenkia perkūnas.
Ir trenkė! Ketvirtadienį popiet ji išgirdo Giacomo Puccini. Ilgai skambėjo - kol užpečkin užkištą „Nokia“ rado. O kai išgirdo, kas skambina, per nugarą šiurpuliukai nubėgo: „Labą vakarą, čia skambina Juozas Statkevičius. Norėčiau pakviesti Jus į operą.“
„Labas, Juozai“, – ištarė Marcelija. Bet rankos sudrebėjo ir vėl – jau antrą kartą – telefonas įkrito į tą patį šiukšlių kibirą. Žinoma, ir užsičiaupė.
Visą vakarą laukė močiutė dar vieno skambučio. Bet nesulaukė. Graužėsi dėl negrabumo. O paskui ilgai ilgai galvojo, iš kur garsusis Juozas jos numerį sužinojo. Ir kodėl jai, o ne kam kitam paskambino?
Penktadienio rytą pasuko ji anūkui Kiprui. Pasipasakojo. O tas, kad ims juoktis! „Nesijuok, cicilike“, – subarė senoji. – Ar tai tu tam dizaineriui mano telefoną davei?“
Kipras net žviegia! „Čia gi tau automatas skambino, čia reklama tokia, močiute, – žinomo žmogaus balsas reklamą daro: kai Statkevičius pakviečia, negali nepirkt į operą bilieto!
“Kaip tai pirkt ? Mano laikais, kai vyriškis teatran kviesdavo, tai jis ir bilietą pirkdavo.”
Bet Kipras papasakojo močiutei Marceliutei, kad dabar kiti laikai. Ir kad visai nesvarbu, jog reklamos tyrinėtojai įrodė: žinomo žmogaus balsas ar vaizdas reklamoje yra tik fikcija, tik būdas užsakovo pinigams išleisti. Marceliutė nepatikėjo: “Tai ką? Ar Statkevičius jau pinigų neturi, kad ne drabužius, o balsą pardavinėja?”
Bet anūkas Kipras klausimo neišgirdo: tuo metu jam paskambino Asmik Grigorian…
