Rašau apie „Pervyj Baltiskij“ ir „Cgates“ karą.
Bet nemanau, kad kariauja tik jie. Ir tikra yra tai, kad karas prasidėjo ne penktadienį. Jis prasidėjo kur kas seniau.
Vasara dar tik artėjo, kai vienas ne lietuvių kalba, bet Lietuvoje leidžiamas laikraštis parašė šeštadieninę (neva linksmą) žinutę: girdi, vargšai yra aukšti Rusijos gynybos ministerijos pareigūnai, nes, net ir daug pinigų turėdami, jie niekaip negali Palangoje ilsėtis. O kodėl negali?
Todėl, kad jiems tai uždraudė pats Generalinio štabo viršininkas kažkoks generolas Gerasimovas. O kodėl uždraudė? Ogi todėl, kad Lietuvoje – pavojingoje šalyje – tuos aukštus rusų karininkus lietuviai gali pagrobti (arba nugirdyti) ir paskui iš jų visokias paslaptis iškvosti. Todėl Palangoje jiems ilsėtis draudžiama.
Žinoma, būčiau neteisus, jei teigčiau, kad tik Palangoje taip gali būti: generolas Gerasimovas rašė, kad dar ir Egipte. Ir dar – Izraelyje.
Nors pasaulis mano kitaip, Rusija deklaruoja, kad yra laisva šalis. Ir todėl savo laikraščiuose gali rašyti, ką tik nori. (Tai nėra tiesa, bet šiandien mes kalbam apie kitką). Šiandien mes kalbam apie tai, kas tokią informaciją įsiūlė (įpiršo) Lietuvos laikraščiui? Tam, kuris spausdinamas ne lietuvių kalba?
Bet grįžkim prie dūmų ir karo. Tai – informacinis karas. Ir jis prieš Lietuvą kariaujamas jau seniai. Toks iš pažiūros nematomas.
Atsakymas yra. Tas, kas Lietuvoje jau seniai kariauja. Nejaučiate dūmų? Turbūt lietuviai esate? Turbūt labai draugiški? Labai ramūs ir taikūs?
Žinau, kad jūs tokie. Ir premjeras jūsų toks: prisiminkit, kiek savaičių jis nematė eilių pasienyje su Rusija? Iki dabar nemato. O iki vakar – nors visi laikraščiai jau rėkte rėkė – jis nematė ir žemdirbių problemos. Ir pieno problemos.
„Nieko čia tokio, – antrino Premjerui toks ponas Viktoras. – Vežkit savo sūrius, nieko čia tokio.“
Bet grįžkim prie dūmų ir karo. Tai – informacinis karas. Ir jis prieš Lietuvą kariaujamas jau seniai. Toks iš pažiūros nematomas. Nes jau visi pamiršo, kad po to, kai pakartotinai išsikovojom laisvę, ilgai diskutavom, ar reikia mums matyti rusišką televiziją. „Ostankiną“ tuomet palikom. Beje, čia tas pats „Pervyj Baltiskij“, aš namuose iki šiol jį vadinu „Ostankinu“, nes su Baltija jis tikrai nedaug bendro turi.
O paskui radosi ir RTR (antras žodis – PLANETA iki šių metų buvo rašomas kirilica, o jau dabar – lotyniškai). Ir REN TV (ką tik – matyt ne šiaip sau – pasivadinusi REN Baltija). O gal dar jūs nežinote, kad REN ką tik pradėjo transliuoti žinias lietuviškai? Sakote gerai, kad lietuviškai?
Neblogai: nes aš pranešiau. Jūs pažiūrėsite tas lietuviškas REN žinias, gal patiks? O paskui? Kas gali paneigti, – kaip tada mūsų klausė Tas Žmogus, – kad tos lietuviškai skambančios žinios neapneš mūsų lietuviškų smegenėlių visai nelietuviška informacija apie galimai „tikrą“ Lietuvos istoriją?
Tiems, kurie įtars gąsdinimu, taip pat turiu ką pasakyti.
Demokratija turi vieną bjaurastį: ji pakelia ir drumzles nuo dugno.
O, kaip džiaugėmės kadais džinsais, roku, kokakola! O šiandien jau burnojam ant „neteisingų“ hamburgerių ir išimtinai angliškų užrašų vitrinose.
Išmokom – vakariečių pavyzdžiu – neskaičiuoti svetimų pinigų. Ir todėl pro ausis praleidom, kad visai neseniai, regis, liepos 15-ąją, „15 min.lt“ rašė apie tai, kad viena valstybinė Rusijos įstaiga („Rossotrudničestvo“) savo metinį biudžetą nuo 30 mln. JAV dolerių didina iki 200 mln. JAV dolerių.
Tai pinigai, skirti propagandai. Galbūt net tokiai pat, kokią praėjusį penktadienį ištransliavo „Pervyj Baltiskij“. Nes svarbiausia informaciniame kare – informacinės erdvės kontrolė.
Anksčiau jie skraidė po tą erdvę – mano karta tai atsimena – ir iš sraigtasparnio mėtė informacinius lapelius. Ten buvo rašoma apie tai, kas mūsų laukia, jei nebūsime su jais.
Bet kai yra sava televizija, sraigtasparnio nebereikia.
Dabar – mintis tiems, kurie vakar ir užvakar suklydo, sakydami, kad visi tie rusiški kanalai yra ne rusiški, o iš broliškos Latvijos transliuojami.
Ne dislokacijos vieta lemia, lemia šeimininkas. Ir dar. Nesu nusiteikęs prieš Rusijos televiziją. Jei iš gerųjų jos pavyzdžių mokytumėmės, būtume patys toliau pažengę.
Bet kol kas mokomės iš blogų pavyzdžių. Nes vienam Lietuvos žurnalistui be galo knietėjo parašyti, kad Galvės ežere lietuviškos gulbės žiauriai nekenčia lenkiškų gulbių. Ir skriaudžia jas visaip.
Praleista proga patylėti?
