Visos tos gerosios laidos yra vedamos išimtinai gerųjų moterų. O tos gerosios moterys yra ne tik nepaprastai geros, bet dar ir išimtinai gražios. Iš dailiai rožytėmis sudėtų jų lūpyčių tose tarp lelijų ar rododendrų paskendusiose dekoracijose (kartais dekoracijose būna žvakelių, o jau kitą savaitę prasidės eglutės) liejasi ne paprasti, ne eiliniai žodžiai, o gili ir jaudinanti poezija. Ta, kuri turėtų suvirpinti mūsų jausmus, gebėtų paliesti jautrausias sielos stygas ir priverstų nubraukti ašarą.
Žodžiai yra tokie:
- Daug bemiegių naktų savo laimėn kopei lyg stiklu…
- Neliūdėk, kad metai nuplasnojo, tarsi paukščiai į šiltus kraštus...
- Tegu vėjas nusineša tavo metus, tegu tortas būna skanus…
- Tegu metai skubėti jau liaunas, mes klūpim, bučiuojam tau delnus…
- Mes puokštę rožių dedam tau prie kojų…
Prie kojų? Tai ką, jau numirė? Ar nuo to torto?
Na, nevalia taip juokauti: dar nenumirė. Kita vertus, nieko čia blogo nematau – jei Generalinę Jūsų pakasynų repeticiją televizija ima ir „ištransliuoja“ jums dar gyvam esant – tik džiaugsmas didžiulis.
Ir ne tik džiaugsmas: kartais tai gali būti ir Generalinis posūkis. Mat vienas muzikytės užsakovas – 50 litų ant televizijos stalo dėdamas – taip ir pasakė: „Turėtų atsipirkti. Dabar jau senolis privalės testamentą pakeisti!“ Žinoma, nebūtinai tikėkite tuo, tai gali būti tik gandai.
O dabar – vienintelė šiame rašinyje rimtoji pastraipa. Visuotiniame TV seimovizacijos, prokuratizacijos ir garliavizacijos amžiuje yra visai nemaža kategorija žmonių, kuriems sveikinimų ir pageidavimų koncertai – tarsi Šventos mišios sekmadienį: laukiama diena.
Visuotiniame TV seimovizacijos, prokuratizacijos ir garliavizacijos amžiuje yra visai nemaža kategorija žmonių, kuriems sveikinimų ir pageidavimų koncertai – tarsi Šventos mišios sekmadienį.
Ir nebūtina jiems, kad juos sveikintų. Per tą koncertą – kad ir vidury žiemos – gali pamatyt žaliuosius Lietuvos klonius ir mėlynuosius ežerus. Vidury vasaros – kokį Vytautą Šiškauską apie gimtadienį dainuojantį prie Kalėdinės eglutės.
Norit šito? Susimokate ir gaunate! Na, vis dar to testamento keitimo kažkodėl nepamirštu. Viskas gerai. Viskas puiku. Tik viena bėda persekioja.
Jei mūsų sveikinimų koncertus peržiūrėtų koks Ugandos prezidentas, tai tas diktatorius tikrai negerą nuomonę apie demokratinę šalį Lietuvą susidarytų. Mat kad ir kiek tų kanalų turėtume, Vytautas Šiškauskas – kiekvieną savaitgalį per visus. „Šeduvos bernai“ – per visus kanalus. Petras Dimša – per visus. Stasys Povilaitis – retokai. Gytis Paškevičius – labai retai. Kartą į pusmetį – Nelė Paltinienė. Štai jums ir sąrašo pabaiga. Beveik pabaiga.
Sveikinami – tik senoliai. Kad užsakymas būtų brangesnis, televizijos siūlosi dar parodyti ir tų pagyvenusių jubiliatų nuotraukas. Užsakovai mielai dešimtinę primeta (ot nelabasis: vėl prisiminiau tą testamentą).
Vienas garsus Lietuvos daktaras onkologas sakosi taip pat savaitgaliais vis žiūrintis tuos „pageidavimus“. Kodėl? Jis sako, kad tai pati geriausia medžiaga visokiems negeriems apgamams diagnozuoti. Bet, gali būti, kad čia vėl tik gandai, ir kad juos skleidžia visokie negeri žmonės.
Štai beveik jau ir pasišnekėjom. Bet ne viskas šia tema būtų pasakyta, jei neužsiminčiau apie seną savo draugą, kadaise iš sveikinimų ekrano savaitėmis ir mėnesiais neišlipusį garsųjį Laimutį Purvinį.
Močiutės ir moterėlės alpo dėl jo. Dainomis ir prisilietimais jis gydė net kai kurių jų ligas. Bet vėliau Laimučio ekranuose nebeliko. Televizijoms pasirodė, kad jo dainos – neeuropinio lygio. Kad tai saviveikla ir lygis per žemas. Todėl dar 2011-ųjų pavasarį dainininkas dėl tokio jo ignoravimo parašė laišką net Jos Ekselencijai.
Bet Prezidentūra – nors jau treti metai tuoj baigsis – L.Purvinio laiško vis dar nenutekino.
