Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gruodžio 30d. 13:59

Jonas Ohmanas: Apie saugumą

Jonas Ohmanas Kokia saugumo padėtis mūsų regione bus kitais metais, žino nebent Dievas, o gal Velnias. Nors esu gan optimistiškas, vis dėlto yra dėl ko nerimauti. Iš dalies dėl Rusijos tolesnio agresyvaus elgesio ir nenuspėjamumo, iš dalies dėl Vakarų (JAV), švelniai tariant, savotiškų signalų, kurie glumina ir šiaip nieko gero nežada.

Rusija yra virtusi virtusiu pasaulio tarptautinės santvarkos parazitu. Tai yra rimta problema, tačiau dar rimtesnė problema yra, kad pasaulis, bent iki šiol, Rusijos marazmus labiau vertina kaip kokį paprastą peršalimą. Nemalonūs simptomai, nepatogu, erzina, geriau einame miegoti o gal rytoj pasveiksime. O parazitas turi kitus, gerokai piktesnius tikslus ir maitinsis, kol šeimininkas stovi ant kojų.

Rusija nenori ir net negali trauktis nuo pasirinkto kelio. Per toli nueita, per daug padarytų žingsnių, kad šalis dabar, lyg niekur nieko, galėtų nusileisti.

Viena yra neabejotina: Rusija nenori ir net negali trauktis nuo pasirinkto kelio. Per toli nueita, per daug padarytų žingsnių, kad šalis dabar, lyg niekur nieko, galėtų nusileisti. Ji eis tuo keliu, kuris pradėtas su Putino atėjimu į valdžią 1999-aisiais, iki savo liepto galo.

Reikia gerai suprasti, kad tai, ką mes šiandien matome, būtų vis tiek atsitikę, nors kiek vėliau. Tarp kitko, tenka džiaugtis, kad pirmieji Rusijos rimtesni veiksmai buvo vykdomi jau 2014-ais, o ne vėliau. Ne paslaptis, kad Rusija rengė ir rengia rimtas savo ginkluotųjų pajėgų reformas, kurias numatyta pabaigti apie 2018-uosius. Turint omeny tuometį NATO atsipalaidavimą neaišku, kaip tokiu atveju, jei agresija būtų prasidėjusi, mes būtume pajėgę ją kontroliuoti ir atmušti.

Esu pasakęs ir dar pasakysiu, kad matau vienintelį kelią neutralizuoti Rusiją be kraujo – ją visiškai izoliuoti, nutraukti visus įmanomus santykius su ja, neleisti jai dalyvauti jokiuose sprendimuose. Tačiau pasaulio lyderiai, matyt, mano kitaip – kad galima su ja „susitarti“. Ar čia iš kvailumo ar iš gudrumo – jau nebežinau. Faktas, kad kol bandoma, kaip Rusijos ambasadorius Lietuvoje neseniai pasiūlė, vesti kažkokį „dialogą“ (veskite savo molotovinį dialogą su žuvusiais Donbase, ambasadoriau). O tuo tarpu parazitas toliau maitinsis, besirangydamas tarp elgesio taisyklių ir tarptautinių sutarimų kaip tik panorėjęs.

Su JAV yra kiek kitaip, susidaro įspūdis, kad ji tiesiog nebežino, kaip kryptingai elgtis tarptautinėje arenoje. Tai įkūnija išrinkto naujo šalies lyderio ir dabartinės administracijos vis aštresni nesutarimai ir atitinkami veiksmai (mes matome tik pradžią).

Siunčiami itin prieštaringi signalai, kas, švelniai tariant, nepridera „pasaulio lyderiui“. Atrodo, kad stengiamasi tik reaguoti į įvykius ir pokyčius nesiimant rimtos iniciatyvos. Beje, čia matau savotišką paralelę su Rusija ir jos pasirinktu keliu apie 2000-uosius. Susidaro įspūdis, kad JAV taip pat, visų pirma dėl savo „karo su terorizmu“, toliau eina vangiu konfliktiniu keliu, iš kurio nežino, negali, o gal net ir nenori išeiti.

Galima būtų teigti, kad ir Rusija, ir JAV pamažu „užsižaidžia“ su savo globaliom ambicijom. Abiejų supervalstybių pasirinktas pozicijas lėmė skirtingi sumetimai ir skirtingi tikslai, bet abi jos veda į savotišką aklavietę.

Imperatorius dar ne viskas. Prisiminus istoriją, galima būtų, provokuojant, teigti, kad „Romos legionai“, nepaisant savo gal ir įspūdingo įvaizdžio, nebetenka tos galios, kurią kadaise turėjo. Matau tam tikrą valstybingumo šizofrenijos išraišką, kai viena ir kita tariama imperija pamažu išparduoda savo valstybingumą.

„Valstybingumas“ gan abstraktus ir nelengvai suvokiamas reiškinys. Šiuo atveju tai būtų suprantama maždaug kaip „šalies ir jos piliečių noras ir sugebėjimas visais įmanomais būdais saugoti ir tinkamai išreikšti savo teisėtus interesus“. Kiekviena šalis turi valstybingumą, tačiau tai kintamas reiškinys, kuris nėra duotas visiems amžiams.

Lietuva, kaip maža ir modernioje istorijoje sąlyginai „nauja“ valstybė, esamoje situacijoje turi porą didelių privalumų. Ji puikiai žino, kad privalo, ir taip pat neblogai sugeba laikytis savo, kaip pavadinčiau, „valstybingumo instinkto“. Ginti savo interesus kaip valstybė, jei prireikia, imtis drąsių ir šiek tiek netradicinių ėjimų, saugant ir stiprinant savo pasiektą valstybingumo lygį. Tai nėra tik „valdžios“ reikalas, pamažu matau, kad paprasti žmonės pradeda suprasti, kad tai ir jų atsakomybė.

Čia tau ne Rusija, taip pat ne JAV. Pamatysime ne vieną sudėtingą geopolitinį ėjimą per ateinančius mėnesius. Tačiau esu tikras, kad Lietuva galės juos ne tik atlaikyti, bet, laikui bėgant, ir dar labiau didinti savo valstybingumą.

TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie Rusijos žlugimą ir desperaciją

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie 15min