Dabar populiaru
Publikuota: 2016 sausio 5d. 13:26

Jonas Ohmanas: Lukšos pavardė – Lietuvos išlikimo garantas

Jonas Ohmanas Prieš kelias dienas eidamas 93-uosius mirė Antanas Lukša. Išėjo Anapilin dar vienas žmogus, niekuomet nenustojęs tikėti ir siekti, kaip ilgai atrodė, neįmanomos svajonės.

Jei kas iš skaitytojų nežino, kas jis ar ką jis simbolizavo, galiu trumpai jį apibūdinti: pokario ginkluotosios antisovietinės rezistencijos dalyvis, savo šeimos ir kartos puoselėtojas ir saugotojas, laisvos Lietuvos idėjos palaikytojas.

Jis ir jo šeima už šią idėją sumokėjo didelę kainą. Iš keturių brolių partizanų tik Antanas liko gyvas, ilgą laiką kalintas sovietiniuose lageriuose, tik po daugelio metų grįžo į Lietuvą.

Nuotr, iš A.Lukšos archyvo/Antanas Lukša
Nuotr. iš A.Lukšos archyvo/Antanas Lukša jaunystėje

Kiek teko su juo bendrauti, ypač kuriant filmą „Nematomas frontas“, A.Lukša visada buvo nuoširdus, itin svetingas, rūpestingas, visada pagarbiai elgėsi, kartais ir nepavydėtinose situacijose. Jis buvo stebėtinai tolerantiškas ir plačiai matantis.

Nors puikiai žinojo ir nepriekaištingai detaliai galėjo atpasakoti savo ir savo bendražygių istoriją, A.Lukša gyveno dabartyje, domėjosi Lietuvos aktualijomis bei tolesniu likimu. Trumpai tariant, puikus savo kartos atstovas.

Stebėdamas lietuvių tautą vis labiau pradedu vertinti juos per kartos prizmę. Išeinant Anapilin, kaip aš kartais vadinu, Lukšų kartai, verta susimąstyti apie tai, koks šios kartos palikimas dabartinei ir ateities Lietuvai.

Antano, jo brolių ir kitų laisvės ir nepriklausomybės kovotojų indėlis į tai, ką šiandien vadiname Lietuvos Respublika, manau, ne visada yra pakankamai vertinamas. Kartais galvoju, kad galbūt tik tas, kuriam teko bent trumpam stovėti prieš tas jėgas, kurios brutaliai bando pažaboti ir palaužti laisvės idėją, gali iki galo suvokti, kad laisvė, visomis prasmėmis, labai brangus dalykas.

Nuotr, iš A.Lukšos archyvo/Antanas Lukša
Nuotr, iš A.Lukšos archyvo/Antanas Lukša lageryje

Ir šiandien kuo giliau ir kuo ilgiau tyrinėji Lietuvos ir kitų šio regiono šalių kovą už savo egzistenciją, tuo geriau pradedi suvokti, kokia tai milžiniška užduotis, prieš kokius iššūkius – vidinius ir išorinius – stovi tie, kurie neplauks pasroviui, o bus pasiryžę, jei to reikia, ir krauju įrodyti, kokia svarbi jiems yra teisė spręsti už save ir neleisti kitiems tos teisės uzurpuoti.

J.Lukšos knyga „Partizanai“, kurioje puikiai aprašoma beviltiška, bet tuo pačiu neįtikėtina kova su okupantais po Antrojo pasaulinio karo, iki šiol neprivaloma skaityti mokykloje. Tai man visiškai nesuvokiama.

Amerikoje dažnai kalbama apie „The Great Generation“ (Didžiąją Kartą). Tai tie žmonės, kurie kovojo Antrajame pasauliniame kare ir, jį laimėję, grįžo namo ir pokario metais kūrė savo šalį ir jos ateitį.

Lietuvoje viskas vyko kitaip. Lukšų kartai teko visiškai neįmanoma užduotis: ginti svajonę, kuri niekam kitam nebuvo reikalinga. Jie savo svajonę gynė kiek galėjo, dažnai taikos sąlygomis gyvenančiam žmogui nesuvokiama kaina. Tuo metu užduoties nepavyko atlikti, bet pastangos buvo užkoduojamos ir siunčiamos į ateitį – gal prireiks, gal ateis laikas. Ir tas laikas atėjo.

Matau aiškiai, kad, kiek bekalbėtumėme apie dabartinę gerovę ir jos užtikrinimą, jei mes nežinome savo istorijos ir nesuprantame praeities, būsime, anksčiau ar vėliau, lengva auka toms pačioms jėgoms, kurios ne kartą bandė šiuos kraštus suryti. Ypač reikia žinoti apie tamsiausias akimirkas, ten slypi ir baimės, ir vilties paslaptys.

Sauliaus Tvirbuto/15min.lt nuotr./Antanas Lukša su žmona Eugenija
Sauliaus Tvirbuto/15min.lt nuotr./Antanas Lukša su žmona Eugenija

Vienas stipriausių liudijimų, ne tik apie patį pokario laikmetį, bet taip pat apie Lietuvos XX a. tragediją bei lietuvių tautos ištvermę, yra Antano brolio Juozo Lukšos knyga „Partizanai“. Knyga, kurioje puikiai aprašoma beviltiška, bet tuo pačiu neįtikėtina kova su okupantais po Antrojo pasaulinio karo, iki šiol neprivaloma skaityti mokykloje.

Tai man visiškai nesuvokiama. Kartais mąstau, koks iš tikrųjų yra augančios kartos supratimas apie Lietuvos sunkiausias akimirkas modernioje istorijoje.

A.Lukša, puoselėdamas savo kartos atminimą, labai gerai suprato vieną dalyką. Jis itin daug dėmesio skirdavo pokario partizanų motinoms, stengdavosi, kad prie kiekvieno tokios moters kapo būtų lenta su užrašu „Partizano motina“.

Be abejo, jis tuo norėjo pagerbti ir savo ir savo brolių motiną, kuri išleido į beviltišką, bet gyvybiškai būtiną karą savo sūnus, žinodama, kad vargu, ar jie grįš gyvi. Bet, manau, A.Lukša, stengdamasis pagerbti pokario partizanų motinas, bandė parodyti, kad laisvės reikalas yra ne vieno ar kito žmogaus ir net ne vienos kartos reikalas.

Lukšos pavardė man, ir ne tik man, neatsiejama Lietuvos XX amžiaus likimo dalis, kaip gyvas iššūkis tamsai, kaip tam tikras Lietuvos išlikimo garantas. Ilsėkis ramybėje, Antanai, dabar mes laikysime frontą.

Lietuvoje gyvenantis švedas Jonas Ohmanas yra žurnalistas, vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas, filologas ir teologas 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:10
24:14
00:49

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie 15min