Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 22d. 12:50

Kasparas Pocius: Viešoji erdvė ar visuotinė užmarštis?

Kasparas Pocius Viešųjų erdvių problemą Lietuvoje galima vertinti dviem aspektais. Viena vertus, ši nuolat atsinaujinanti problema ir su ja susijusios diskusijos padeda suvokti, kad viešosios erdvės žmonėms rūpi, kad pakanka aktyvių miestiečių, kurie mato savo miestus kaip politinę erdvę ir neketina jos užleisti jų politiškumą, pilietinį išdidumą bei sąmoningumą ardančioms galios institucijų iniciatyvoms.

Bet galima kalbėti ir kitaip. Gali būti, kad tam tikros viešosios erdvės ir jų landšaftas yra taip stipriai susijęs su mūsų kasdienybe, kad mes jo tiesiog nepastebime kaip nepastebime oro, kuriuo kvėpuojame, kaip toliau nuo kapitalizmo centrų esančios bendruomenės nepastebi geriamo vandens, kuriam – priklausančiam motinai žemei ir visiems – vieną dieną priskiriamas mokestis. Mūsų santykis su viešosiomis erdvėmis yra mūsų santykis su tuo, kas mums visiems priklauso, braižo mūsų patirčių žemėlapius, yra neatsiejama nuo mūsų dalyvavimo visuomenės gyvenime ir istorijoje.

Tai, kad mes pradedame kalbėti apie viešąsias erdves, nereiškia, kad mums jos pradeda rūpėti tik dabar. Galbūt galėdami jomis naudotis kaip savaime suprantama visuomenine vertybe, mes net nepradėtume kovingų samprotavimų, ar mums jos nereikalingos, ar ne, o kūrybingai jas studijuotume, tyrinėtume, leistume jose laiką arba rašytume knygas apie jas ir jose vykstančius pokyčius, kaip tai darė Walteris Benjaminas ar Zygmuntas Baumanas. Tačiau taip nėra. Diskusijos apie viešąsias erdves kyla dėl iš valstybės ir privataus kapitalo kylančio pavojaus jas užgrobti, naikinti arba perkurti taip, kad jos tampa neatpažįstamos, negyvenamos, tuščios. Diskusijos kyla dėl visuomenės, politinės bendruomenės nesaugumo.

Viena tokių diskusijų trečiadienį įvyko Vilniuje. Ją Rašytojų sąjungoje moderavo Aušra Kaziliūnaitė. Diskusija buvo skirta rezonansiniam Petro Cvirkos paminklo atvejui. Ši istorija yra taip plačiai nuskambėjusi, kad tikrai nebesiimsiu jos eskaluoti, aptarinėti, ar Petras Cvirka labiau kolaborantas, ar rašytojas, ar paminklas turi meninę vertę. Tai jau padaryta netgi instituciniu mastu.

Man įdomesnis pasirodė Vilniaus tarybos narės, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkės Paulės Kuzmickienės elgesys, galbūt atskleidžiantis dabartinės Vilniaus miesto valdžios mentalitetą ir strategijas. O tas mentalitetas, nors, žinoma, istoriškai persiritęs į priešingą polių, nelabai skiriasi nuo liūdnai pagarsėjusios pokarinės Kazio Preikšo propagandinės linijos. Kultūros tyrinėtojai ir istorija besidomintys žmonės bus girdėję apie LKP veikėją Kazį Preikšą, kuris 1946 metais vykusiame Rašytojų sąjungos susirinkime už beidėjiškumą ir vangumą koneveikė prie Stalino ir Ždanovo šešėlyje kuriamos socrealistinės atmosferos neprisitaikančius Vincą Mykolaitį-Putiną ir Balį Sruogą.

Tarsi veidrodiniu principu trečiadienį Rašytojų Sąjungoje kalbėjusi savivaldybės funkcionierė koneveikė Petrą Cvirką kaip kolaborantą, kaip įrodymus citavo jo pasirašytus dokumentus, tarsi norėdama barti šiuolaikinius menininkus dėl jų kritiško nusistatymo paminklo nukėlimo atžvilgiu.

Toks susirinkusius suglumti ar netgi teisintis paskatinęs elgesys buvo mažų mažiausiai keistas, sunkiai suvokiamas kaip galintis egzistuoti demokratinėje visuomenėje.

Vengdami atviro dialogo, miesto valdžios atstovai diskusijoje nedalyvavo.

Kadangi salėje buvo susirinkusi daugybė skirtingoms kartoms priklausančių žmonių, kalbėtojos retorika stebino siekiu skaldyti auditoriją. Į P.Cvirką nukreiptu puolimu bandyta siekti į bičių avilį sviedžiamo akmens efekto. Galbūt visi rezonansiniai viešosios erdvės tvarkymo atvejai ir primena minėtą efektą: kol publika tarpusavyje ginčysis ir pyksis, bus galima dirbti savo darbelius: parceliuoti viešąją erdvę nekilnojamo turto įmonėms, kurti absurdiškus ir atgrasius tų erdvių planus ir t.t. O juk miesto valdžia, jei ji norėtų būti verta savojo vardo, kaip tik privalėtų malšinti tarp skirtingų gyventojų grupių kylančias įtampas, siekti taikaus sambūvio ir dialogo, kuriam pasitarnautų ir pastangos išgirsti skirtingus liudijimus apie praeitį.

Bet dar labiau nustebino valdžios bandymai pasinaudoti tinkamai ideologiškai „apdorotos“ Jėzuitų gimnazijos mokinių grupės parama. Tenka krūpčioti pečiais – tai primena Pavliko Morozovo atvejį ir Kinijos kultūrinės revoliucijos chunveibinus. Kyla įtarimas, kad praeities šešėlių bet kokia kaina nusikratyti besistengianti liberalų ir konservatorių valdžia Vilniuje pati atsiduria arti totalitarizmo ribos, kai visomis išgalėmis siekiama viešosios nuomonės simuliacijos ir ginamasi nuo kritikos. Čia reikėtų drįsti paklausti, gal praeitį bandoma ištrinti tam, kad nebebūtų mokomasi kritikuoti dabarties? Literatūriniu pavyzdžiu gali tapti garsiojo Gabrielio Garcios Marquezo romano „Šimtas metų vienatvės“ epizodas, kai Makondo miestą apninka užmarštis. Ar mūsų valdžia nori to ir Vilniui – atviras klausimas.

Valdžios sprendimus kritikavusių kūrėjų ir visuomenininkų tai neįtikino. Vengdami atviro dialogo, miesto valdžios atstovai diskusijoje nedalyvavo. Tai neprisideda prie demokratijos stiprinimo mieste – greičiau paverčia miestiečius ir valdžią paralelinių pasaulių gyventojais: viename pasaulyje gyvena kalbėtojai, kitame – darytojai. Šiuolaikinė politikos teoretikė Chantal Mouffe teigia, kad liberalioje demokratijoje tarp liberalizmo, grindžiančio ekonominius sprendimus, ir demokratiškumo – esminės politikos ir visuomenės orumo sąlygos – esama didžiulės ir nenumaldomos įtampos.

Kol publika tarpusavyje ginčysis ir pyksis, bus galima dirbti savo darbelius: parceliuoti viešąją erdvę nekilnojamo turto įmonėms, kurti absurdiškus ir atgrasius tų erdvių planus.

Šiuo metu Lietuvos savivaldybių ribose ši įtampa ryški kaip niekada. Jos neįmanoma nei užmaskuoti aikštes dengiančiomis trinkelėmis, nei paslėpti po nukirstais medžiais, nei išvežti į Grūto parką. Akivaizdu, kad tokiais metodais – naikinant praeitį, kiršinant miestiečius ir aitrinant žaizdas – miesto valdyti negalima. Ir miestiečiai, nepasitikėdami tokiais politikais kaip Paulė Kuzmickienė, turėtų kurti naujas išties demokratines institucijas, patys prisiimdami atsakomybę už daromus sprendimus. Tokios institucijos, sambrūzdžiai ir judėjimai pamažu atgimsta, ir su jais atgyja viltis, kad organizuotai užmarščiai liksime atsparūs.

Kasparas Pocius yra filosofas, Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min