Dažnai negalime jaukiai jaustis viešose erdvėse – patys to nenorėdami neįgyvendiname vieno iš svarbiausių mūsų poreikių. Nors politikai akcentuoja saugumo trūkumą kaip vieną didžiausių visuomenės problemų, jokių pastangų spręsti susidariusiems klausimams nesiimama. Paprastai šios problemos viešumoje pasirodo tik artėjant rinkimams, norint pamaloninti rinkėjų ausis.
Mielai prisimenamos nesaugios gatvės, kuriose apšvietimas panaikintas vos ekonominė recesija parodė savo tikrąjį veidą. Tačiau kaip jaustis visuomeniniame transporte – niekam nerūpi. O problemų yra daug.
Mokesčių mokėtojai išlaiko visuomeninį transportą, tačiau norint juo naudotis – reikia dar pirkti vienkartinius bilietėlius. Paradoksalu – mokesčiais išlaikome, kad visi galėtume naudotis, bet mokame dar ir papildomai. Tik už ką?
Jei paslauga yra mokama – reikalaujama kokybės. Šiuo atveju galėtume tikėtis bent kiek didesnio saugumo visuomeniniame transporte. Gaila, tačiau tai atrodo lyg neįmanoma misija. Vilniaus miesto savivaldybė užuot investavusi į saugumą, seną transportą keitusi naujesniu, mieliau ruošiasi kelti kontrolierių darbo kokybę.
Kiek reikia kompetencijos norint patikrinti bilietėlį, ar pagauti bėgantį „zuikį“? Nereikia stebėtis tokiais valdininkų sprendimais ir planais, kuriuose pirmenybę turi antraeiliai dalykai. Kelių eismo taisykles pamiršę vairuotojai, nuolatinės spūstys, kišenvagiai ir alkoholio padauginę paaugliai ar asocialūs asmenys – toks mūsų visuomeninio transporto veidas. O tik įlipus į troleibusą mus pasitinka „malonus“ perspėjimas: „gerbiami keleiviai, pasirūpinkite savo saugumu“.
Kokie ginklai gali padėti mums apsisaugoti? Yra, bet tik vienas – sėdima vieta. Mat vairuotojai dažnai mėgsta stabdyti pačiu netikėčiausiu momentu, todėl vyresniems žmonėms tenka lankytis pas mūsų visų „mylimus“ šeimos gydytojus dėl įvairių traumų.
Negana to, dėl sėdimos vietos kovojama lyg dėl paskutinio maisto kąsnio. Keleiviai pasiryžę sėdimą vietą neštis ir namo, bet tikrai jos neužleis pensininkui, ar moteriai su mažu vaiku, verčiau dar ir savo krepšius pasidės ant gretimos laisvos sėdimos vietos. Toks mūsų kultūros lygis, Vilniuje – 2009 metų Europos „kultūros“ sostinėje.
Nėra jokios kalbos apie autobusų ir troleibusų kokybę. Senus tarybinius laikus menantys, reklamomis apdankstytos rūdys, neužsidarančios durys, žiemos metu apšerkšniję langai. Štai toks transportas vežioja vaikus į mokyklą, o tėvus į darbą. Nepaisant to, kad neįmanoma atsisėsti, reikia saugotis vairuotojo, kartais itin įžūliai besinaudojančio savo pirmumu prieš kitas transporto priemones ir taip keliančio stresą visiems aplinkiniams, šalčio transporto viduje žiemos metu ir neblaivių asmenų, nuo kurių plaukai stojasi piestu vos tik pamačius.
Tokie transporto „ereliai“ nuolat kelia chaosą, kabinėjasi prie žmonių, rėkia, o kartais ir vartoja alkoholį kitų akivaizdoje. Niekas jų nesutramdo, o miklusis vairuotojas apsimeta nieko nematantis. Net keleivių kontrolė, kurios kompetenciją norima kelti, nieko negali padaryti. Ar galima jaustis saugiu, kai šalia sėdi toks žmogus? Ar galima leisti vaikams važinėtis transportu, kai tokia beprotybė vyksta tame pragare ant ratų?
Nors derėtų klausti – ar mūsų visuomenė pribrendo kultūrai? Turime transportą, bet neturime pakankamai kultūros, kuri ir yra viso mūsų saugumo pagrindas. Esame per daug savanaudiški, džiaugiamės degančiu kaimyno namu, silpnesnio skriaudimu, bet apie kitus niekada nepagalvojame. Jei jau piliečiai savo žodyne neturi kultūros sąvokos – galime pamiršti apie saugumą ne tik viešame transporte, bet ir visoje visuomenėje.
Tai kokias pajėgas reikėtų stiprinti troleibusų parkų vadovams?
Keletas vaizdų, iliustruojančių viešojo transporto saugumą ir kultūros stoką:
