Teks padirbėti ir teisininkams, aiškinantis, kiek buvo nutolta nuo konstitucinės distancijos tarp prezidento ir partijų, nes, pilietiškai žvelgiant, ir prezidentas gali ar privalo turėti savo politinę nuostatą. Bet ar tos nuostatos deklaravimas, ją skelbiant kone liepiamąja nuosaka, nėra prezidentinių galių ir autoriteto naudojimas vienos partijos interesams?
Bet kuriuo atveju nedemokratiškumo akcentų čia yra daugiau nei pilietinės laisvės.
Tie, kurie surinks daugiausia vietų Seime, dar turi užsitikrinti prezidentės garantijas.
Antrojo turo metu prezidentė mums dar gali parodyti, kad jos požiūris turėtų būti traktuojamas ne kaip asmens pozicija, bet kaip konkretaus politinio autoriteto nurodymas balsuoti pagal D.Grybauskaitės komandą.
Visa tai sukelia prielaidas, kad valdančiosios daugumos klausimas nebus sprendžiamas vien tik formalios daugumos apskaičiavimo būdu. Tie, kurie surinks daugiausia vietų Seime, dar turi užsitikrinti prezidentės garantijas.
Na, o čia mes jau nesunkiai nuspėjame, kaip pilietiškai paprastai prezidentė renkasi tik vieną partiją. Jei kas iš kairėje esančių politikų mano, kad galima užsitarnauti palankumą skelbiant prezidentei artimas vidaus finansų bei ūkio valdymo politikos tiesas, tai labai klysta.
Prezidentei artimos tiesos glūdi už ekonomikos ribų, jos jau seniai susakytos ir patvirtintos kitų ir kitur. Todėl po pirmojo rinkimų turo pirmaujantys „darbiečiai“ ir socialdemokratai turi rimtai svarstyti ne valdančiosios daugumos galimybes, o savo visai realaus buvimo opozicijoje perspektyvas.
Opozicija šiuo atveju įmanoma ne tik kaip buvimas už Vyriausybę formuojančių partijų grupės ribų, ja gali tapti net tikėtina trijų ar keturių (kartu su lenkais) partijų aritmetinė dauguma.
Net suformavę realią daugumą Seime, kairieji turės santykį su kita didelę įtaką turinčia jėga – konservatorių, liberalų bei prezidentės aljansu.
Toks dešiniųjų partijų ir prezidentės politinis dalinys nėra iliuzija (tą mes pamatėme per pirmąjį rinkimų turą), todėl politinių prezidentės ir opozicijos svertų bei viešosios nuomonės svorio galia lems tokią įtampą Seime bei visame politikos lauke, kad kalbos apie formalią Seimo daugumą gali tapti tik beletristika, palyginti su galimais konfliktais ateityje.
Kairieji turi rengtis ne tik galimam valdymui, bet ir galimiems politiniams konfliktams su prezidentine dešiniųjų koalicija. Ar jie turi tokių konfliktų valdymo strategiją? Ar kairiųjų koalicija turės valios atsilaikyti prieš prezidentinį bloką? Atlaikyti politinio autoriteto ir viešosios nuomonės spaudimą?
Tai klausimai, kurie turi kelti galvos skausmą pirmaujančių partijų strategams.
Bet rinkimų kampanija dar vyksta, todėl rinkėjai turi galimybę įvertinti visų savo lūkesčių ir galimų politinių junginių suderinamumo galimybes ir balsuoti visuotinai bei laisvai. O vis dėlto kiek daug šiame žodyje abejonių.
