Vienas pranešėjų, dalyvavusių parodoje „Studijos 2013“, atviru tekstu ragino jaunuolius studijuoti bakalaurą absoliučiai bet kur. Argumentas – vis tiek daugiau kaip pusė diplomą turinčių žmonių, jo duomenimis, dirba ne pagal įgytą išsilavinimą. Tiesa, anot šio eksperto, renkantis magistro studijas, jau būtų gerai apsispręsti rimčiau. Leiskite šio garbaus pono paklausti, ar toli mūsų jaunimėlis su tokiu jiems skiepijamu požiūriu nužengs? Ar tik ne per aplinkui į artimiausią Darbo biržą?
Šiuo metu jaunimo nedarbas Lietuvoje siekia 24 proc. Nors dar visai neseniai Lietuva pagal šį rodiklį buvo „pirmūnė“ Europos Sąjungoje (ES),– 31,1 proc, siekęs jaunimo nedarbas mūsų šalyje smarkiai viršijo ES vidurkį (21 proc.). Vis dėlto, nors Lietuvoje palyginti su kitomis ES šalimis jaunimo nedarbas mažėja greičiausiai, nereikėtų manyti, kad radome efektyvius vaistus prieš šią ligą – mat tai siejama su emigracija. Aukštosios mokyklos stebi, kaip klostosi jų alumnų karjera. Vis dėlto apibendrintos informacijos, kiek ir kokių specialybių studentų įsidarbino ar kiek jų papildė bedarbių gretas, nėra.
Dažnas, rinkdamas profesiją, tikriausiai norėtų ne tik išgirsti, ką jam sufleruoja jo vidinis balsas, bet ir mielai žvilgteltų į specialistų prognozes, kuriose aiškiai juoda ant balto būtų suguldyta reali darbo rinkos situacija. Deja, užmesti akį nėra kur.
Artėjant abitūros egzaminams būsimieji studentai suka galvas, kokią profesiją pasirinkti. Dažnas tikriausiai norėtų ne tik išgirsti, ką jam sufleruoja vidinis balsas, bet ir mielai žvilgteltų į specialistų prognozes, kuriose aiškiai juodu ant balto būtų suguldyta reali darbo rinkos situacija. Deja, užmesti akį nėra kur. Švietimo ir mokslo, Ūkio ir Socialinės apsaugos ministerijų bendromis pastangomis „braižomas“ „Profesijų žemėlapis“, kuris bent kiek priartintų specialistų rengimą prie poreikių, atsiras ne anksčiau nei 2014 m. pavasarį.
Kol studentų skaičių nustato pačios aukštosios mokyklos, kurių pirštai lenkti į save, situacija greičiausiai nesikeis. Su valstybės skiriamais krepšeliais ateina gabesni studentai, o už studijas mokantys studentai garantuoja pragyvenimo šaltinį. Kuo jų daugiau, tuo geriau, ar ne?
Apie diplomo vertę galėtume kalbėti tada, kai, stodami į aukštąsias mokyklas, jaunuoliai būtų priversti įrodyti savo motyvaciją. Pavyzdžiui, vadybą ar teisę būsimi studentai rinktųsi ne dėl diplomo, kuris vargiai šiandien yra darbo garantas, o dėl noro save realizuoti konkrečioje srityje. Dejuoti dėl nedarbo nereikėtų sugriežtinus stojimo taisykles, kurias baigusių studentų skaičius yra perteklinis. Mat motyvuotų specialistų trūksta ir jie visada yra noriai grobstomi darbdavių. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Studijų mugėje būsima konditerė su 15min.lt žurnaliste dalijosi kolegės sėkmės istorija. Pastaroji buvo pastebėta darbdavių viename iš jaunųjų talentų konkursų ir dar besimokydama jau sėkmingai dirba.
Ne pro šalį būtų keisti visuomenės požiūrį į profesines mokyklas – neva jose mokosi tik blogiausi. Ką darytumėme, jeigu tie „blogiausi“ nekeptų skanėstų, nekirptų mums plaukų ar neaptarnautų paslaugų sektoriuje? Kažkas juk turi nudirbti tuos darbus – visi vadovais nebūsime. Paradoksalu, bet Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą įgiję jaunuoliai, darbininkų pirštinių matuotis nenorintys individai, galiausiai neradę darbo emigruoja į užsienį dirbti nekvalifikuotų darbų.
Tad prieš rinkdamiesi ateities kelius ir profesiją jauni žmonės turėtų pagalvoti apie motyvaciją, diplomo vertę ir devynis kartus pamatavę, dešimtą kirpti, kad netaptų savanoriais į bedarbių liūną.
