Knygų mugės veiksmas, ypač jei jame dalyvauji daugiau nei dvi valandas, sąmoningo žmogaus negali palikti abejingo – eilės prie autografus dalijančių rašytojų, sausakimšos lietuvių bei užsienio kultūros bei literatūros stabų susitikimo salės, renginių gausa (pradedant nuo kino salių ir baigiant ant žemės stebint spektaklį), iš kurių turi priežastį bet kada išeiti, eilės prie parduodamų knygų. Daugumai tai turbūt yra žavinti knygos šventės dalis – su daug svečių ir pilnais stalais vaišių. Tačiau kokia yra KNYGOS tikrovė? Jei knyga mokėtų šypsotis, ar ji, matydama tokį vaizdą, nusišypsotų?
Evoliucija pastebimai didžiausios aukos vis reikalauja iš kultūros – savo kainą turėjo sumokėti ir Knygų mugė, kuri nuo knygos, kaip kultūros ženklo, šventės tapo žmonių kompleksu – tiesiog ateiti, tiesiog pabūti, tiesiog nusipirkti. O ar tai matant galima tiesiog patylėti?
Sutikite, Knygų mugė atskleidžia asmens tikėjimą knyga ar šio tikėjimo ieškojimus.
Kuo ilgiau stebi Knygų mugėje besilankančius žmones, kyla klausimas, kiek iš jų atėjo švęsti KNYGOS šventės – būtent tos knygos, būtent to autoriaus, būtent to spektaklio. Knygų mugėje J.Ivanauskaitės premiją atsiėmęs poetas R.Stankevičius sakė, kad kultūrą puola barbarai. Manau, jog Knygų mugę pradėjo pulti pasiklydimas asmeninėje kultūrinėje savimonėje, tarsi Knygų mugė tapo masine kultūrine savimone. Tikėtina, kad viršum Knygų mugės pakibo kultūrinio sąmyšio debesis, kuris identifikuoja dabartinę lietuvių kultūros situaciją.
Tarkim, tipiškas vaizdelis, iliustruojantis knygos situaciją: moteris prieina prie vieno iš leidyklų stendo ir klausia, apie ką šita knyga... Ar ji turi teisę užduoti tokį klausimą todėl, jog ta knyga kainuoja tik penkis litus? Naivu būtų tikėtis, kad Knygų mugė neskaitantį žmogų paverstų skaitančiu.
Tuomet kur tie tūkstančiai skaitytojų dingsta pasibaigus Knygų mugei? Ar jie savo rankines prisipildo pakankamu kiekiu knygų, kad jiems nereikia įžengti į knygynus visus metus? Uolusis skaitytojas, tikėtina, knygą turėtų perskaityti per mėnesį. Lenkiu galvą prieš komercinės veiklos, kurią švelniai galime pavadinti virkštele, – vystymą Knygų mugėje, tačiau apraudu prekybos sąstingį knygynuose. Pasidavimas komercinei bangai Knygų mugėje yra pateisinamas – tai neatsiejama knygos šventės dalis.
Tačiau knygynai lieka tuščia erdvė, kur knyga savo šventę švenčia kiekvieną dieną. O jei į knygyną pasikviesime Algimantą Čekuolį? Visai kas kita – sakysite. Negi žvejojant skaitytojus reikia užmesti jauką? Ar pasimetame skaitymo erdvėje, jei nematome skaitymo kultūrą kuriančių stabų?
Knygų mugės pretekstą tapti ne tik knygos, bet meno erdve, pasitelkiant kino bei teatro erdves, galima pavadinti kultūrinės brandos ženklu. Kita vertus, kyla klausimas, ar masė pasiruošusi kultūriniams pasirinkimams.
Kodėl pagal Bukowskio poeziją sukurtą muzikinį spektaklį „Pilmatis“ paliko beveik pusė jį pradėjusių žiūrėti žmonių? Žinoma, galima kaltinti ne visai šiam pasirodymui tinkamą erdvę, ne visai kokybišką garsą. Tačiau galbūt reikėtų pripažinti, kad dauguma ten sėdėjusių net nežinojo, KODĖL jie atsidūrė. Žvelgdamas į žmonių veidus Knygų mugėje mažai kuriame randi atsakymus, į klausimus, prasidedančius klausimu: KODĖL? Tai betikslio klajojimo kultūroje ženklas.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad vaikų zoną Knygų mugės kontekste galime pavadinti tyruoju knygos šventės veidu. Vaikas išlieka stabiliausias knygos šventės dalyvis: einu žiūrėti spektaklio, einu pavartyti knygos, einu pavalgyti šokolado.
Ar neteisingas kultūrinis posūkis gali būti pateisinamas, ypač kai Knygų mugė siūlo gausybę pasirinkimų. Turbūt logiški kultūriniai sprendimai Knygų mugėje įmanomi, jei jos erdvę skaitytojas ar menu kvėpuojantis žmogus savyje sukurs kaip tikslingą ir normuotą.
Manau, Knygų mugė per keletą metų subrandino savo atmosferą, kurią jaukiai galime pavadinti stumdymosi. Ir jai vis sunkiau atsispirti, ypač savaitgaliais. Kaip sakė kultūros ministras A.Gelūnas įteikdamas „Metų knygos“ apdovanojimus: „Kuo daugiau stumdaisi, tuo smagiau darosi.“ Vis dėlto Knygų mugės kaip stumdymosi erdvės pranašumas gali būti tas, kad ji nesąmoningai gali tapti kultūrinio postūmio ženklu.
Kita vertus, nemanau, kad teisinga sakyti, jog pačios knygos stumdymosi aurą turi galios sukurti tik kartą per metus. Juk kiekvieną mėnesį leidyklos išleidžia knygų, dėl kurių verta stumdytis knygynuose. Taigi stumdymosi fenomenas dėl knygos prasideda ir baigiasi už Knygų mugės ribų.
Sutikite, Knygų mugė atskleidžia asmens tikėjimą knyga ar šio tikėjimo ieškojimus. Paradoksalu, ateiname pas KNYGĄ, o iš tikrųjų jos tik dar ieškome. Paieškoję vis tiek ką nors randame – pilni maišai knygų ir paruoštas atsakymas: taip, šiemet buvau Knygų mugėje.
