Vadiname aukščiausiąją Lietuvos politinę valdžią menka ir savanaudiška. Taip ir matau, kaip rinkėjas, racionaliai pasvėręs visus atliktus politikų darbus, išmintingai konstatuoja politinę Seimo negalią. Bet argi taip būna?
Piliečio atėjimas ar neatėjimas į Seimą ir kitus politinius postus priklauso nuo jam atiduotų balsų skaičiaus. Todėl kandidatai, nori to ar ne, priversti agituoti potencialius rinkėjus už save ir deklaruoti savo galimus veiksmus, jei jie laimėtų.
Rinkėjas, kuris pripratęs prie okupacijos metais vyravusios nuostatos, kad lįsti į valdžios reikalus pavojinga, nesusimąsto apie valdžioje esančių žmonių veiksmus bei sprendimus. Tačiau vėliau skausmingai reaguoja tuomet, kai jie būna blogi.
Ir okupacijos metais užaugintas, ir jaunas rinkėjas lieka abejingas politikai ir jos kokybei.
Nors jau išaugo nauja rinkėjų karta, kuri nematė anos okupantų valdžios ir neturi baimių bei atsargumo instinkto, tačiau ir okupacijos metais užaugintas, ir jaunas rinkėjas lieka abejingas politikai bei jos kokybei.
Daugybė žmonių linkę tik su alaus buteliu rankoje žiūrėti televiziją, kurioje vyksta dar vieni tušti šokių, dainų ar niekų darymo šou.
Dėl tokio atsainumo ir neatsakingumo rinkėjas balsuoja ne tiek už savo sąmoningai pasirinktą partiją ar politiką, o, kaip ir televizijos ekrane balsuodamas už niekus tauzijančius šoumenus, renkasi pagal tuo metu užklupusią nuotaiką.
Partijos yra visuomenės interesų atstovės, bet jei visuomenei reikia tik duonos ir linksmybių, jei visuomenė vis mažiau susimąsto apie save, tai ir Seimas bus toks, kaip visuomenė – nesusimąstantis.
Todėl neverta smerkti Seimo ir jo narių (jie mūsų atspindys), kai patys tik norime laimėti milijoną loterijoje ir nieko nedaryti bendram labui. Mes pripratinti parazituoti kitų sąskaita. Ir dar blogiau – visuomenė atprato mąstyti apie save.
Sakote, kad galvojate ir apie save, ir apie niekuo jums nepadedančią valdžią?
Nesutinku – galvodamas žmogus atranda kitus kelius savo interesams realizuoti, o kai žmogus kasdien galvoja tik apie tai, koks jis yra nelaimingas ir kokia bloga valdžia, skriaudžianti jį tokį vargšą, tada jis negalvoja, o tiesiog garsiai aimanuoja ir nieko nedaro.
Ir štai ateina rinkimų diena. Prisiaimanavęs ir jaučiantis savo kosminę skriaudą pilietis gauna šansą atkeršyti tokiai blogai, jam niekuo nepadėjusiai valdžiai, ir renka kitus, ne geresnius, tik jam labiau pataikavusius politikus.
Tada ir išrenkame rėksnius ir tuščiažodžiautojus, kurie greiti pasinaudoti valdžios gėrybėmis, vilioti žaliaakes ar paprasčiausiai tyliai naudotis proga ir gauti savo padidintą algą nepratarus nė žodžio iš Seimo tribūnos.
Arba renkame keršytojus už mūsų ar kitų skausmą, kurie atėję į Seimą visiems duos garo. Ateina ir ištirpsta nevykėlių masėje, nes patys tokie nevykėliai yra.
Todėl neverta smerkti politikų, neverta iš jų šaipytis, reikia nors vieną kartą susimąstyti (o tai sunkus ir skausmingas darbas) ir tada nerinksime juokintojų ar gąsdintojų.
