Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 28d. 08:00

Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis: šiandieninei Europai reikalinga Solidarumo dvasia

Mateuszas Morawieckis Santykiai tarp Europos šalių yra grindžiami solidarumo principu. Tai patikimiausias geresnės Europos ateities kūrimo garantas.

Prieš keturiasdešimt metų, karštą 1980-ųjų vasarą, Europa atrodė visiškai kitaip nei dabar. Anuomet žemyną skyrė geležinė uždanga, nebuvusi vien politinio padalijimo metafora. Iš tiesų ji skyrė laisvas ir demokratines valstybes nuo tų, kurios neteko suverenumo ir visiškai priklausė nuo sovietų imperijos.

Tarp šalių, po karo patekusių į komunistinės valdžios protektoratą, atsidūrė ir mano tėvynė – Lenkija. Lenkija, per II pasaulinį karą netekusi beveik 6 milijonų savo piliečių, iš kurių pusę sudarė žydų kilmės Lenkijos piliečiai. Tai katastrofa, po kurios neturėjome teisės atsitiesti.

Šią viltį vainikavo 1980-ųjų rugpjūtis – tikras lūžio taškas. Tai buvo neįsivaizduojamas fenomenas viso sovietų bloko mastu, sukėlęs viso pasaulio susidomėjimą ir nuostabą.

Ir vis dėlto mėginome. Pokario priespaudos laikais, vadinamais Lenkijos Liaudies Respublikos laikotarpiu, lenkai nesiliovė svajoti apie apsisprendimo laisvę ir nepriklausomybę. Niekada nesusitaikėme su neteisingu istorijos nuosprendžiu. Todėl Lenkijoje nuolat bandyta didvyriškai kovoti su nuo Maskvos priklausomu režimu. Deja, nesėkmingai. Komunistinė valdžia negailestingai malšino bet kokius visuomenės protestus, vykdė sekimus, cenzūravo laisvės apraiškas mene ir literatūroje. Su kiekvienu laisvės prasiveržimu padaugėdavo aukų, tačiau nepaisant viso to, viltis negeso.

Šią viltį vainikavo 1980-ųjų rugpjūtis – tikras lūžio taškas. Tai buvo neįsivaizduojamas fenomenas viso sovietų bloko mastu, sukėlęs viso pasaulio susidomėjimą ir nuostabą. Po serijos streikų laivų statyklose ir kitose gamyklose visoje Lenkijoje despotiška komunistų partija galiausiai turėjo nusileisti. Tuomet buvo gautas leidimas įsteigti pirmąją sovietų bloko šalių istorijoje nuo valdžios nepriklausomą ir savivaldžią profesinę sąjungą.

Taip gimė „Solidarumas“ (Solidarność). Formaliai tai buvo profesinė sąjunga, tačiau iš esmės – visos šalies visuomeninis judėjimas, sujungęs milijonus lenkų į vieną savo tikslu tikinčią bendruomenę. Iš kur kilo tas tikėjimas? Jo sėmėmės ir tebesisemiame iš daugelio amžių politinės tradicijos gerbti laisvę ir demokratiją. Iš ryšio su Europa, kurios aktyvi dalis Lenkija buvo jau tūkstantį metų. Taip pat iš įkvėpimo, kurį Lenkijos visuomenei suteikė Jonas Paulius II – jo išrinkimas popiežiumi lenkams tapo neišsemiamos vilties ir stiprybės šaltiniu.

Zenono Mirotos nuotr./Solidarumo judėjimas Lenkijoje prasidėjo nuo streikų laivų statyklose
Zenono Mirotos nuotr./Solidarumo judėjimas Lenkijoje prasidėjo nuo streikų laivų statyklose

Šiandien, po daugelio metų, akivaizdu, kad „Solidarumas“ buvo tas akmenėlis, kuris sukėlė laviną, o viso to rezultatas buvo geležinės uždangos griūtis 1989 metais. „Solidarumas“ lėmė, kad Lenkija išsilaisvino iš sovietų įtakos zonos, ir Europa vėl galėjo susivienyti.

Nors nuo „Solidarumo“ gimimo praėjo jau keturiasdešimt metų, solidarumo idealai tebėra ir turi būti aktualūs. Mes, lenkai, išsaugojome juos ne tik kaip muziejinius eksponatus, bet kaip vertybes, apibrėžiančias viešojo gyvenimo standartus, tam tikrą sektiną pavyzdį. Be to, solidarumas – tai daugiau nei socialinis-politinis šūkis. Tai egzistencijos forma, sutinkama taip pat kasdieniuose veiksmuose ir elgesyje. „Nėra laisvės be solidarumo“ – prisimename Jono Pauliaus II žodžius. Taip pat žinome, kad nėra solidarumo be meilės, o be pastarųjų – nėra ir ateities.

Kiekvienas, atradęs savyje solidarumo dvasią, supras, kad negali apsiriboti tik savo asmenine erdve. Solidarumas reikalauja bendrystės, nes tik joje iki galo atsiskleidžia.

Mūsų visuomenei išgyvenant stichines nelaimes: potvynius, kataklizmus, viesulus, – solidarumas tampa ne tik svarbiausia elgsenos taisykle, bet ir išlikimo sąlyga. Tai buvo galima pastebėti anksčiau ir tai matome dabar kovoje su koronaviruso pandemija. Besąlyginis pagalbos teikimas gelbstint kitus, nuoširdus altruizmas, empatija, baimės ir egoizmo atsisakymas – tokius pavyzdžius sudėtingiausiomis akimirkomis rodė ne tik medikai, gelbėtojai, specialiosios tarnybos, farmacininkai, bet ir pardavėjai, mokytojai, verslininkai, šimtai paprastų piliečių. Jų dėka galėjome pamatyti, kaip praktikoje veikia solidarumas.

Tačiau solidarumas yra pernelyg brangus, kad prisimintumėme apie jo egzistavimą tik krizinėse situacijose. Jo idealai turėtų būti mūsų gyvenimo dalis, matoma kasdien kaip geranoriškumas, svetingumas, atvirumas ar supratingumas. Kad jį atrastumėme, užtenka įsigilinti į savo būtį, geriau pažinti visus taurius savo asmenybės bruožus.

Kiekvienas, atradęs savyje solidarumo dvasią, supras, kad negali apsiriboti tik savo asmenine erdve. Solidarumas reikalauja bendrystės, nes tik joje iki galo atsiskleidžia. Todėl privalome priimti jį kaip fundamentalią mūsų kolektyvinio gyvenimo taisyklę. Tuo įsitikiname būtent dabar, kuomet milijonai lenkų, panašiai kaip ir kitų Europos šalių gyventojai, susiduria su ekonominiais pandemijos padariniais. Ryžtingas viruso plitimo sustabdymas ir greitas drąsios antikrizinės strategijos, apsaugančios verslininkus, darbininkus, jų šeimas bei visas savivaldybes, taikymas – visa tai nebūtų buvę įmanoma, jei savo veiksmuose nebūtumėme vadovavęsi solidarumo viršenybės principu.

Solidarumas privalo tapti visos Europos projektu, todėl mūsų pasiūlymas ateinantiems plėtros dešimtmečiams – būtent solidarumas.

Tokia pati dvasia reikalinga ir šiandieninei Europai. Kartu atsidūrėme posūkyje ir kartu turime išvairuoti iš jo į tiesiąją – kaip viena bendrija. Todėl taip svarbu, kad išbandymo momentu egoizmą nugalėtų nuoširdus bendradarbiavimas. Trokštame stiprios Europos taip pat, kaip trokštame stiprios Lenkijos. Esu įsitikinęs, kad būsime pajėgūs kurti bendrą ateitį tiek, kiek „Solidarumo“ paveldas taps mūsų veiksmų pagrindu.

Todėl šiandien, praėjus keturiasdešimčiai metų nuo įsimintino 1980-ųjų rugpjūčio, mūsų svarbiausia užduotis užtikrinti, kad pasaulio akyse „Solidarumas“ neliktų vien vienu lenkų tautos istorijos momentų.

Solidarumas privalo tapti visos Europos projektu, todėl mūsų pasiūlymas ateinantiems plėtros dešimtmečiams – būtent solidarumas.

Santykiai tarp Europos valstybių, nepriklausomai nuo jų dydžio ar ekonominio potencialo, privalo vadovautis tarpžmogiškais santykiais. O jie natūraliai vystosi pagal solidarumo principus. Tai patikimiausias geresnės Europos ateities kūrimo garantas.

Šis tekstas tuo pat metu publikuojamas Lenkijos mėnesiniame leidinyje „Wszystko Co Najważniejsze“, vykdant projektą skirta „Solidarumo” (Solidarność) judėjimo įkūrimo 40-osioms metinėms.

Tekstas publikuotas lenkų mėnraštyje „Wszystko Co Najważniejsze”.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min