Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gegužės 9d. 07:49

Leonidas Donskis: Ir nebus ramybės jums žemėje (kol anonimas joje gyvuos)

Leonidas Donskis Ar žmonės turi teisę likti nežinomi skelbdami savo nuomones žiniasklaidoje? Ar visada būtina, kad būtų žinomas vardas ir pavardė, kai kalbama apie liaudies balsą, žmogų iš gatvės, kuris demokratijos požiūriu ir yra paties Dievo balsas? Vox populi, vox dei. Ko jūs dar norite?

Daug iečių buvo sulaužyta Lietuvoje aiškinantis, kieno tiesa ir kieno viršus – portalų, kurie dėl anoniminių komentatorių ir jų „klikų“ (click’ų) ryžosi sulaužyti visus kultūrinius tabu užveisdami pačias tikriausias minties ir kalbos kloakas (parduodamas kaip demokratija ir minties laisvė), ar tų kritikų, kurie jau seniai perspėjo, kad anksčiau ar vėliau užribis pasieks aikštės vidurį ir diktuos naujas madas bei standartus. Paraštė taps „mainstream’u“.

Neslėpsiu, kad jūsų nuolankaus tarno jau seniai būta tarp tų karksėjusių varnų. Ir, atrodo, prikarksėjau. Žinojau, kad jei scenoje kabo šautuvas, veiksmo arba spektaklio pabaigoje jis būtinai iššaus. Mat portalų redaktoriai – tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse – darė iš esmės klaidingą prielaidą, kad jie sugebės kontroliuoti minios purslus ir atskirti juos nuo tų įtakingų nuomonių, kurios formuoja ir pačią viešąją nuomonę.

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Virtuali minia ir jos anoniminės orgijos daro įtaką ir protingiems žmonėms. Tik skirtingą.

Abi šios sferos yra anoniminės – tiek virtualios minios šėlsmas, tiek viešoji nuomonė. Kad ir kaip būtų, pastaroji turi kažkokį struktūrinį ir racionalų pradą (nors po Donaldo Trumpo sėkmės JAV prezidento rinkimuose galima pradėti tuo jau abejoti), tad jai įtaką daro ir protingesni politikai bei žurnalistai, ir kiti nuomonės formuotojai – rašytojai, mąstytojai, kunigai, moralistai, tinklaraštininkai.

O virtualiai miniai tu jokios įtakos nepadarysi. Ji tau – taip. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Virtuali minia ir jos anoniminės orgijos daro įtaką ir protingiems žmonėms. Tik skirtingą. Štai apie tai ir pakalbėkime.

Pradėkime nuo to, kad portalų redaktoriai suklydo ir padarė meškos paslaugą savo šalims – jei jie tikrai serga ne vien už verslą, bet ir už tėvynę, reikėjo apie tai laiku susimąstyti. Kalba politikoje niekada nebuvo, nėra ir nebus neutralus dalykas. Jei ji degraduoja, tik laiko klausimas, kada pradės degraduoti ir pati politika.

Nes kalba ir yra politika. Galia – tai galimybės. Politika – instrumentai joms įgyvendinti arba jas atmesti ir sugriauti. Kaip ir kalba, politika veiksmo – t.y. debatų arba sprendimo priėmimo – metu brėžia kontūrus pasaulio, kurio dar nėra arba kurio jau nebėra. Ji yra takelis, vedantis mus kažkur neaiškumo ir neapibrėžtumo pasaulyje. Jei kalba ne sujungia žmonės, ne priartina juos vienas prie kito, ne sukuria poleminę įtampą, ne verčia kritiškai pažvelgti į savo minties darbą, o viso labo tik suniekina ir sukarikatūrina veiksmo ar polemikos partnerį, mes turime ne pradžią, o pabaigą.

Tokia politika yra paprasčiausia visų ilgalaikių pastangų nubrėžti ateities projekto kontūrus destrukcija – vardan trumpalaikės sėkmės ir momentinio triumfo. Sprinteriai išstumia stajerius ir maratono bėgikus. Egzistencinis sprinteris nubėga savo šimtą metrų – patyčių ir grotesko kupiną distanciją, – ir viskas tuo baigiasi.

Nes patyčia ir groteskas yra sėkmę garantuojantis primityvios nuomonės rinkodaros triukas – jei niekas nežiūri į priekį, nemąsto ateities ir praeities kategorijomis, gyvena infantiliame „čia ir dabar“ pasaulyje, smūgis į snukį žodžiais ir patyčiomis yra neišvengiamos sėkmės laidas.

Žinoma, anaiptol ne vien primityvai tuo užsiima – plačiai išsikerojusioje patyčių kultūroje Lietuvoje neretai dalyvauja ganėtinai išsilavinę ir protingi žmonės. Jei jie yra patologiški narcizai arba savo nepilnavertiškumo kompleksus slopina tyčiojimusi iš kitų žmonių ir brutaliu žodynu – tai kita problema. Tik reikia nedviprasmiškai pasakyti – ne vien lunatikai, kvailiai ir nemokšos dalyvauja patyčių kultūroje. Būtų paprasta, jei taip ir būtų.

Anonimai ir pradėjo patyčių orgijas šalyje, kurios buvo sąmoningai painiojamos bei tyčia pateikiamos kaip „vox populi“ ir kaip mūsų laisvės išraiška.

Šiuo atveju manęs nedomina moralizavimas – gražu ar negražu, padoru ar ne. Sėkmės ir „click’o“ narkotikus vartojantys bei sergantys priklausomybės nuo masinio ir greito populiarumo liga asmenys nėra nei moralūs, nei amoralūs. Jie tokiais taptų tik tada, jei būtų patys sugniuždyti arba jei būtų psichoterapeuto priversti save pamatyti kito žmogaus akimis. Bet kaukės ir klounada šiems žmonėms lengvai padeda tokių situacijų išvengti, todėl tai niekada netampa jų egzistencine problema.

Kuo čia dėtas nuomonių anonimiškumas? Ogi tuo, kad anonimai ir pradėjo patyčių orgijas šalyje, kurios buvo sąmoningai painiojamos bei tyčia pateikiamos kaip „vox populi“ ir kaip mūsų laisvės išraiška. Iškart buvo sukurta galios ir nuomonės įtakos asimetrija – viena vertus, parašęs ar išsakęs nuomonę autorius gali su tylia ir išdidžia panieka reaguoti į Didįjį Anonimą. Tik pastarajam nuo to nei šilta, nei šalta – greitos sėkmės receptas jau parengtas ir paleistas į pasaulį.

Man niekada abejonių nekėlė klausimas, ar Didysis Anonimas visada liks anonimiškas. Ne. Tūkstantį kartų ne. Jis netrunka įgyti vardus, pavardes ir tinklaraštininkų, žurnalistų ir politikų veidus. Nes svetimą orumą, individualybę ir neliečiamybę atmetantis ir naikinantis žodynas bei politika visada prasideda nuo testavimo.

Viešai pavadinau žydą arba homoseksualų žmogų taip, kaip jį vadina išgėrusi publika, ir laukiu reakcijos. Jei gausiu per nagus ir mane pastatys į vietą, signalas bus aiškus – negalima. Bet jei sulauksiu spengiančios tylos – viskas, tai įteisinta. Galima. Pirmyn. Netrukus paaiškės, kad tai dar ir gerai perkama. Etinė kartelė nusmukdyta tiek, kad viskas galima ir viskas turi paklausą.

Didysis Anonimas netruko įsiviešinti ir įgyti naująsias savo tapatybes. Nes patyčios, kaip būdas greitai užsidirbti ir išgarsėti, nuėjo savo logišką kelią nuo anoniminio teksto portaluose iki viešosios nuomonės ir politikos.

Kodėl? Ar tinklaraštininkai yra blogi žmonės? O gal politikai prarado politikos esme kažkada laikytą „politesse“, lygiai kaip civiliniai aktyvistai neteko „civilité“ (paprasčiausio mandagumo – ne rūmų dvariškio kurtuazijos, o pilietinio impulso ir gebėjimo apsaugoti kito piliečio orumą)? Gal ir taip, bet aš siūlyčiau niūresnę interpretaciją.

Po Jürgeno Habermaso ir Zygmunto Baumano mes patikėjome (ir turbūt ne be pamato), kad viešoji erdvė kolonizavo ir užkariavo privačiąją. Privatumas mirė tiesiog mūsų akyse ir niekas jo nepasigenda. Niekam nė motais, ar mūsų laiškus skaito kiti, ar žino ką nors apie mūsų intymų ir meilės gyvenimą, ar lenda į tokias gyvenimo detales, kurios apskritai neturėtų dominti mūsų artimųjų ir draugų ratui nepriklausančių asmenų.

Dar daugiau, džiaugsmingai viešinamos šeimos paslaptys, parduodamas privatumas ir net emocinis intymumas bei nesaugumas – mainais į viešumą ir sėkmę. Visai tai tiesa, bet...

Reikalas tas, kad įvyko ir atvirkštinis veiksmas – privatumas įsiveržė į viešąją erdvę ir ją beveik užkariavo. Žodynas, kuris kažkada buvo toleruojamas tik slaptame namiškių ir kolegų rate (ir tai ne visada, o linksmybių metu), įsiveržė į politiką. Taikliai pastebėta, kad Donaldo Trumpo sėkmė – tai baro leksikono ir diskusijų lygio triumfas, nušlavęs viską, ką mes vadiname kultūra – knygas, analizę, humorą, išmintį, eleganciją, retoriką.

Patyčių kultūra viešojoje erdvėje – tai ne tik pikto mažojo žmogaus kerštas gerbiamiems ir įtaką darantiems žmonėms, bet ir žiniasklaidos, šou verslo ir masinės kultūros pergalė politikoje, kuri priartina visą tą siaubą, kurį pranašavo Hannah Arendt, Lewisas Mumfordas ir Frankfurto mokyklos filosofai, rašę apie naująją barbarybę ir jos atėjimą. Tik šį kartą tai ne metafora, o fakto konstatavimas – ta barbarybė iš tikrųjų atėjo.

Žinau, kad daugelis skaitytojų nerimtai traktuoja anoniminius komentarus. Bet senoji mūsų inteligentija jais baisisi. Žinau, nes domėjausi tuo. Garbūs žmonės man yra sakę, kad suvokė, kas yra blogis, tik perskaitę šūsnis anoniminių komentarų. Taip, sakiau aš jiems. Blogis neiškyla pats iš pragaro ir neišnyra it žaibas su griaustiniu. Jam leidžiama ateiti. Jo laukiama. Jam nesipriešinama – kol jis nepradeda šienauti saviškių rato.

Anoniminiai komentarai (ir jų pagimdyti viešieji asmenys) nėra nemandagumas, grubumas ar dar kas nors, kas išsitektų moralizuojančiame diskurse. Neverta klysti lygioje vietoje. Tai kova (ir ganėtinai brutali) už viešąją erdvę, iš jos išstumiant ir nuo jos atgrasant tuos, kurių viešosios erdvės ir politinio gyvenimo koncepcija yra nesutaikoma su Didžiojo Anonimo nihilizmu.

O tas nihilizmas paprastas – leiskite man jį nusakyti interneto portalų Didžiojo Anonimo kalba: „šūdas tu ir šūdas aš – ir visi mes šūdai“. Todėl jei tu nemoki taip kalbėti ir veikti kaip aš, esi dar priedo „lochas“ ir „žertva“.

Jei taip, jie tikrai turi teisę egzistuoti. Nebent tektų atmesti šią jų filosofiją, o tam ryžtasi nedaugelis.

Žinia, kurią siunčia anoniminiai komentatoriai ir jų avatarai viešumoje, yra daugmaž tokia: ir nebus ramybės jums žemėje. Jūs kankinsitės – niekinsite mus, bet vis tiek skaitysite. Ir vis labiau trauksitės iš mūsų teritorijos. Kol galutinai užsidarysite savo sumautuose universitetuose ir visoje toje kultūringoje bohemoje, kurios mums išvis nereikia ir kuri gali ir neegzistuoti. Nes mūsų verslo planas paprastas – mus skaito ir klikina piktas primityvas, iš kurio mes tyčiojamės jo paties kalba.

Kaip vertinti portalo 15min gestą – anoniminių komentarų atsisakymą? Gali būti, kad jau per vėlu ir kad, kaip sako mano bičiulis, mirusiam masažas nepadės. Bet pagarbos verta pati etinė portalo pozicija. Geriau vėliau nei niekad. Gal bent ateityje nuo Didžiojo Anonimo bus apsaugoti kažko verti žmonės.

Ir nebus ramybės jums žemėje – kol anonimas joje gyvuos.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Niekšybės banalybė ir gelmė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Būk sumanus

Ar žinai?

Ar žinai?
Ar žinai?

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Nepasiduokime ligai

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie 15min